Prognozuojant akcijų kainų pokyčius beveik neįmanoma nuspėti, kokie jie bus po dienos ar mėnesio. Tačiau spėjant jų vertę po penkerių metų galima pataikyti į dešimtuką.
Būtent už šį prieštaringą atradimą Nobelio ekonomikos premija apdovanoti trys amerikiečių ekonomistai – 74-erių Eugene’as Fama, Larsas Hansenas (60 m.) ir Robertas Shilleris (67 m.).
Darbavosi atskirai
Nors trijulės požiūris į ekonomiką ir tyrinėjimo sritys labai skirtingos, visi jie prisidėjo prie šiuolaikinio akcijų biržų tendencijų suvokimo.
Viena vertus, daug ką lemia akcijų vertei kylanti rizika ir tai, kaip ją suvokia turto savininkai. Taip pat įtakos turi investuotojų šališkumas ir trintis rinkose.
Šįmetės Nobelio premijos laureatai skirtingai aiškino akcijų vertės ilgalaikių prognozių priežastis.
R.Shilleris dar 1980-aisiais rašė, kad akcijų kainos kinta daug labiau nei dividendai, o šis santykis ima mažėti, kai yra didelis, ir didėti, kai yra mažas.
Šią teoriją buvo galima išbandyti, kai L.Hansenas tam sukūrė statistinį modelį.
Be to, įspėjama, kad investuotojai nėra visiškai racionalūs. Aukštos akcijų kainos rodo, jog iš ateities grąžos tikimasi per daug. Per didelis optimizmas ir, pavyzdžiui, bandos jausmas gali paaiškinti, kodėl akcijų kainos nukrypsta nuo savo tikrosios vertės.
Pavyzdžiui, kai socialinis tinklas „Twitter” neseniai paskelbė apie planuojamą pirminį viešą akcijų platinimą, visai su juo nieko bendra neturinčios įmonės „Tweeter” akcijos kaina pašoko daugiau nei dešimt kartų. Beje, „Tweeter” tuo metu jau buvo pradėtas bankroto procesas.
Paskatino kurti fondus
E.Famai premija suteikta už jo darbus, pradėtus dar septintajame dešimtmetyje.
Jis pirmasis paaiškino, kodėl akcijų kainos trumpu laikotarpiu taip smarkiai kyla ir krinta, – tiesiog nauja informacija jas veikia labai smarkiai.
Dėl šių įžvalgų pasikeitė pati biržų veikla, pavyzdžiui, atsirado investiciniai fondai, kurie veikia lyg amortizatorius ir sugeria atskirų turto dalių staigų kainos šuolį ar krytį.
Būtent amerikiečio E.Famos teorijomis rėmėsi ir kiti du šių metų Nobelio ekonomikos premijos laimėtojai.
Laimėjimas – lauktas
Pasaulio ekonomistų bendruomenė Nobelio ekonomikos premijos komisijos sprendimą sutiko palankiai: dauguma pripažino, kad jie jau kurį laiką buvo verti apdovanojimo.
Ekonomistė Aušra Maldeikienė sakė, kad dar prieš paskelbiant nugalėtojus per paskaitą ji atspėjo du iš trijų. Ji yra pastebėjusi, kad Nobelio ekonomikos premijas paprastai laimi du arba trys mokslininkai.
Daug neįprasčiau nutinka, kai laimi vienas – pavyzdžiui, kaip 2008 metais JAV atstovas Paulas Krugmanas.
Taip pat dažnai pasitaiko, kad premiją laimi skirtingoms ekonomikos mokykloms atstovaujantys mokslininkai.
Turbūt vienas geriausių pavyzdžių – 1974 metų premija, skirta austrui Friedrichui Hayekui ir švedui Gunnarui Myrdalui už darbą apie pinigų teoriją, nors jų požiūris ir interpretacijos buvo absoliučiai skirtingos. Vienas buvo liberalizmo šalininkas, o kitas – keinsistas.
Dominuoja vyrai iš Amerikos
Ekonomikos premija skiriasi nuo kitų teikiamų Nobelio premijų. Mat pats Alfredas Nobelis savo testamente apie ekonomistus nieko neužsiminė.
Tačiau 1968 metais Švedijos bankas, minėjęs 300 metų sukaktį, nusprendė įsteigti Nobelio ekonomikos premiją. Kasmet centrinis bankas tam skiria 8 mln. Švedijos kronų (3,15 mln. litų).
Dažniausiai šis apdovanojimas atitenka amerikiečiams: iš 71 laureato net 52 buvo ar yra iš JAV.
Vienintelė šią premiją gavusi moteris taip pat yra amerikietė – Elinor Orstrom iš Indianos universiteto, gavusi ją 2009 metais.
