Lietuvių autorių darbai parduodami už kelias dešimtis tūkstančių litų. Šių metų birželio mėnesio pabaigoje Vilniuje įvyko jau ketvirtoji ir vienintelė tokia Baltijos šalyse tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ARTVILNIUS’13“, per kelias dienas sulaukusi apie 15 tūkst. dalyvių ir tarptautinio dėmesio.
Be įprastų galerijų veiklą pradeda galerijos, meno kūriniais prekiaujančios internetu. Mažesniuose Lietuvos miestuose veikiančios galerijos nestinga kūrybiškumo ir užsiima užsienyje itin paplitusia paveikslų nuomos veikla.
Tačiau, šiuo metu aktualiausias klausimas yra nebe tai ar Lietuvoje turime meno rinką, tačiau kokia ši rinka yra ir kokie šios rinkos dalyvių poreikiai.
Lyginant su tokiomis pasaulinės meno rinkos lyderėmis kaip Kinija, JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Italija, kur meno kūrinių pardavimai skaičiuojami šimtais milijonų JAV dolerių, Lietuvos meno rinka yra itin maža. Tai lemia santykinai mažos meno pirkėjų pajamos, investicijos vertų meno kūrinių trūkumas, be to, meno kūriniai reto pirkėjo traktuojami kaip investicijos vertas objektas. Taigi, priešingai nei kitose šalyse, o ypač JAV, Lietuvoje dauguma nėra linkę suvokti meno griežtai kaip dar vienos verslo srities, generuojančios ženklią apyvartą.
Kita vertus, Lietuvos meno rinka, lyginant su kitomis rinkomis yra gan specifinė ir chaotiška – pasiūla gerokai viršija paklausą, egzistuoja vos keletas stambių kolekcininkų, prekyba meno kūriniais neproporcingai didėja pirminėje rinkoje, galerijos neretai perima aukcionų funkcijas, klesti šešėlinė prekybos meno kūriniais rinka bei trūksta nepriklausomų meno kritikų. Taigi atidžiau įsigilinus į Lietuvos meno rinkos situaciją, išryškėja eilė problemų su kuriomis susiduria menininkai, galerijų savininkai, aukcionų organizatoriai ir kiti meno rinkos dalyviai.
Vienos pagrindinių problemos yra susijusios su Lietuvoje galiojančios įstatyminės bazės trūkumais. Vyriausybėje ir Kultūros ministerijoje sunkiai kelią skinasi LR kultūros mecenavimo įstatymo projektas. Nesant specifinės kultūros mecenavimo srities tinkamo reglamentavimo, nukenčia pagrindiniai paramos gavėjai – menininkai, meno kūrėjus bei pardavėjus vienijančios asociacijos. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, priešingai nei daugumoje Europos Sąjungos šalių, šiuo metu kultūros mecenavimas nėra atskirtas nuo paramos.
Tai, be kita ko, reiškia, kad fiziniams asmenims teikiantiems paramą ar norintiems ją gauti bei asmenims, gaunantiems paramą iš fizinių asmenų, netaikomos mokestinės lengvatos, kas neretai yra pagrindinė paskata kultūros paramai iš privačių šaltinių. Dar daugiau – net šiuo metu juridiniams asmenims (paramos teikėjams) galiojančių mokestinių nuolaidų dydžiai neretai nėra pakankama paskata remti menininkus, meno srityje veikiančias asociacijas ar įvairius meno renginius. Paramos poreikis meno srityje yra itin didelis.
Kita problema – kilnojamųjų kultūros objektų, įskaitant ir meno kūrinius, profesionalių vertintojų licencijavimo sistemos nebuvimas. Meno kūrinių profesionalus vertinimas yra aktualus draudžiant meno kūrinius, užtikrinant įsipareigojimus pagal paskolų ar kitas sutartis, parduodant ar dovanojant meno kūrinius, juos paveldint, deklaruojant turtą, kilus ginčui dėl meno kūrinio ir panašiai. Šiuo metu pakankamai detaliai yra reglamentuota nekilnojamojo turto vertintojų licencijavimo sistema.
Tuo tarpu yra visiškai nesureguliuota meno kūrinių atribucijos (autorystės ir sukūrimo metų nustatymo) ir estimacijos (įkainojimo) veikla. Tai reiškia, kad meno kūrinius vertinti gali bet kas, vaizdžiai pasakius – nuo paprastų turto vertintojų iki menotyrininkų. Šiuo metu nėra jokių reikalavimų vertintojų kompetencijai ir kvalifikacijai meno srityje.
Paminėta atribucijos veikla yra itin specifinė, todėl praktika kai meno kūrinius vertina specialaus išsilavinimo ir atitinkamos patirties neturintys turto vertintojai yra ydinga. Taigi šiuo metu rinkoje susidariusi terpė nekokybiškiems, oportunistiniams meno vertybių vertinimams. Kita vertus, panašią problemą užsienio valstybėse stengiamasi spręsti ne įstatyminiu reglamentavimu, tačiau steigiant Meno vertintojų asociacijas, vienijančias įvairių sričių meno vertintojus bei užsiimančias meno vertintojų kvalifikacijos kėlimu bei jų atliekamų vertinimų kokybės užtikrinimu.
Nemažai problemų Lietuvos meno rinkoje yra susiję ir su meno rinkos dalyviams galiojančia apmokestinimo tvarka, kuri skatina menininkus rinktis savo kūrinius parduoti tiesiogiai, o ne per galerijas, kurios kitų valstybių meno rinkose yra viena pagrindinių priemonių kuriant autoriaus vardą. Kilnojamųjų kultūrinių vertybių bei antikvarinių daiktų pardavimo ir išvežimo teisinis reglamentavimas neretai gali būti kliūtis meno pirkėjams iš užsienio valstybių, kuomet vieną ar kitą galerijoje ar aukcione parduodamą senesnį meno kūrinį uždraudžiama išvežti.
Be to, tarp meno rinkos dalyvių diskutuojama dėl poreikio privačiai ar valstybės institucijų pagalba įsteigti meno kūrinių registrą, kuris būtų itin patogi priemonė nustatant meno kūrinio autentiškumą, vertę bei pardavimo istoriją (provenance). Atsiranda itin didelis poreikis ir privačios iniciatyvos kuriant meno kūrinių klastočių duomenų bazė, nes Lietuvos meno rinkoje vis dažniau pasirodo meno kūrinių klastotės.
Aukščiau paminėti probleminiai Lietuvos meno rinkos aspektai yra tik dalis veiksnių įtakojančių pačios meno rinkos vystymosi tendencijas ir specifiką. Vertinant kaip šiuo metu dažniausiai vyksta meno kūrinių pardavimas galima daryti išvadą, kad Lietuvoje praktiškai tik pradeda formuotis tinkamo meno kūrinių perleidimo ar menininkų atstovavimo kultūra.
Neretai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių meno kūrinių pardavimas, dovanojimas, panauda, patikėjimas ar kitoks perleidimas nėra tinkamai įforminamas sudarant sutartis. Tokios praktikos priežastys įvairios – nuo mokestinių klausimų iki menininko nenoro įsipareigoti išimtinai tik vienai galerijai iki meno kūrinio autoriaus siekio bet kokia kaina meno kūrinį parduoti. Kita vertus, Lietuvoje tenka išgirsti ir kalbų apie itin griežtų ir nelanksčių sutarčių sudarymą tarp menininko ir galerijos.
Parduodant ir perkant meno kūrinius, menininkui renkantis būti išimtinai atstovaujamam galerijos ar rengiant vienkartinę parodą bei panašiais atvejais būtina tokius santykius sureguliuoti sutartimis, kurių sąlygos maksimaliai tenkintų abi sutarties šalis.
Sutartys yra itin patogi priemonė sureguliuoti pagrindines rizikas ir klausimus dėl autoriaus teisių, kūrinio autentiškumo, nuosavybės perleidimo, išlaidų pasiskirstymo ir pan. Svarbu ir tai, kad sudėtingesniais atvejais pirmenybė būtų teikiama individualizuotai, o ne tipiniai sutarčiai. Tokių rizikų suvaldymas pirminėje santykių stadijoje ne tik palengvintų potencialių ginčų išsprendimą ateityje, tačiau ir apibrėžtų abiejų sutarties šalių lūkesčius bei skatintų rimtesnį tarp šalių susiklosčiusių santykių vertinimą.
Taigi galima vienareikšmiškai teigti, kad Lietuvos meno rinka egzistuoja ir vystosi, tačiau negalima nuvertinti kliūčių su kuriomis ji susiduria. Šiuo metu Lietuvos meno rinkoje egzistuojančios tendencijos ir kylančios problemos reikalauja atsakingų valstybės institucijų bei meno rinkoje veikiančių asmenų bendravimo ir bendradarbiavimo bei geros praktikos iš sėkmingai veikiančių meno rinkų užsienio valstybėse perėmimo.
Komentarą parengė advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ asocijuota teisininkė, advokato padėjėja Gintarė Mockutė
