Europoje daugėja ne tik euroskeptikų, bet ir europašaipūnų. Todėl, kad vis atsiranda puikių progų jiems pasireikšti, rašo „Lietuvos rytas".
Pavyzdžiui, ką tik pateikti nauji ekologiško ženklo kriterijai ES tualetams ir pisuarams. Taisyklių projektas byloja, kad vienam vandens nuleidimui pisuare turėtų užtekti vieno, unitaze – trijų litrų. O pats bakelis turėtų būti ne didesnės kaip penkių litrų talpos.
Išminčiai Briuselio biurokratai nepatenkinti, kad vanduo Europos tualetuose leidžiamas pernelyg švaistūniškai. Todėl nutarta, kad reikia sumažinti unitazų bakelių dydį.
„Pagrindinis tikslas yra nustatyti kriterijus tualetams padidinti vandens taupymo efektyvumą eksploatacijos metu”, – portalui EurActiv.com rimtai dėstė eurokomisaro Janezo Potočniko, atsakingo už aplinką, atstovas spaudai Joe Hennonas.
Kas nuleidžia daugiausia?
Kad viskas skambėtų įtikimiau, Komisija atliko išsamų tyrimą, lygino ES valstybių gyventojų įpročius, gyvenimo būdą, elgesį.
89,3 tūkstančio eurų (308 tūkst. litų) kainavęs tyrimas parodė, kad europiečiai, pasinaudoję tualetu, nuleidžia skirtingą vandens kiekį.
Antai suomiai tualete per metus sunaudoja tiktai 14 proc. viso metinio vidutinio kiekio, o britai – net trečdalį.
Nežinia, ką tualete veikia Liuksemburgo gyventojai, bet būtent jie yra didžiausi ES švaistūnai nuleidinėdami vandenį.
Tyrimo išvadose taip pat teigiama, kad jei europiečiai tualete nuleistų bent 10 procentų mažiau vandens, tai leistų ES sutaupyti 388,5 mln. eurų (1,34 mlrd. litų).
Europos Komisija pabrėžė, kad prieš atsirandant šiam siūlymui buvo tirtos technologijos, vartotojų įpročiai ir daugelis kitų dalykų.
Beje, kai kurios šalys vandens nuleidimo moksle yra sparčiai pažengusios.
Pavyzdžiui, Olandijoje ir galbūt Prancūzijoje unitazai su didesniais nei šešių litrų bakeliais negalės būti montuojami. Portugalai irgi ketina įdiegti panašius apribojimus. Jungtinė Karalystė taip pat draudžia didesnius negu šešių litrų bakelius ir skatina pirkti mažesnės talpos.
Tiesa, Europos Komisija pabrėžia, kad tokie apribojimai nebus privalomi.
Naujas pasiūlymas bus pristatytas šią savaitę ta proga Briuselyje rengiamoje tarptautinėje konferencijoje.
Britai puolė šaipytis
Nieko nuostabaus, jog po tokių užmojų euroskeptiškai nusiteikusios valstybės, ypač jų žiniasklaida, praėjusią savaitę vėl pratrūko kvatoti.
Juolab kad absurdiškų direktyvų ar reglamentų Briuselyje per ES istoriją atsirado ne vienas ir ne du. Tai liudija ir statistika – nuo 2005 metų jau atšaukta beveik 6 tūkstančiai teisės aktų, dalis jų buvo su akivaizdaus absurdo dvelksmu.
„Visada maniau, kad vandens nuleidimas tualete yra toks įprastas veiksmas, į kurį Europos Sąjunga nekiša nosies.
Tačiau, atrodo, Komisija neturi jokių ribų”, – stebėjosi Europos Parlamento narys britas Martinas Callananas.
Pašiepdama galimą naują direktyvą Jungtinės Karalystės spauda pateikia ir svarstymų, kodėl britai tualetuose išleidžia daugiausia vandens ES: ar tai kaip nors yra susiję su alaus vartojimu?
„Jie kalba, kaip sumažinti biurokratiją, bet per dvejus su puse metų parengia 60 puslapių ataskaitą, kaip suderinti europiečių elgesį. Nors patys pripažįsta, kad yra didelių kultūrinių skirtumų.
Tai, kas vyksta už vonios durų, turi būti palikta žmonėms.
Tokios studijos – pinigų nuleidimas į unitazą”, – tiesiai rėžė euroskeptiškosios britų Nepriklausomybės partijos lyderis Paulas Nuttallas.
Restoranams – ne juokai
Europos tualetų lankytojai iš minėto pasiūlymo, ko gero, smagiai pasijuoks ir ras progos dar kartą pašiepti Briuselio biurokratus, bet restoranų savininkai šiais metais buvo ne juokais išsigandę.
Mat Europos Komisijoje buvo kilusi idėja nuo kitų metų restoranuose, kavinėse ir kitose maitinimo įstaigose uždrausti patiekti alyvuogių aliejų atviruose induose – ąsočiuose, mirkymo lėkštėse.
Kai kurių Briuselio pareigūnų manymu, atviri indai su aliejumi ant stalų pažeidžia higienos normas. Todėl buvo pasiūlyta naudoti gamyklose uždarytus vienkartinius aliejaus buteliukus, kuriuos panaudojus būtų privalu iškart išmesti.
Šią idėją ypač palaikė pietinės ES šalys, tos, iš kurių importuojamas alyvuogių aliejus.
Toks sprendimas būtų davęs papildomų pajamų aliejaus spaudėjams ir jie to net neslėpė.
„Kai Portugalijoje 2004 metais įsigaliojo toks pat draudimas, alyvuogių aliejaus pardavimas smarkiai šoktelėjo.
Anksčiau vienas žmogus šioje šalyje per metus vidutiniškai suvartodavo 6 litrus aliejaus, o dabar – 8. Ir vartojimas tebeauga”, – kalbėjo Portugalijos alyvuogių aliejaus tiekėjų asociacijos vadovė Casa do Azeite.
Tiesa, ekonominė krizė smarkiai apkarpė šį verslą Pietų Europoje, krito kainos ir pelnas. Todėl visuotinis draudimas patiekti aliejų atviruose induose buvusi savotiška pagalba pietinėms valstybėms.
Tačiau kilus pasipriešinimui Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, Briuselis gegužę atšaukė planus nustatyti minėtas taisykles. Tiesa, prie jų dar gali grįžti ateityje.
Priminė kreivus agurkus
Vokietijos laikraštis „Süddeutsche Zeitung” planą drausti aliejaus ąsotėlius restoranuose pavadino „blogiausiu nuo legendinių kreivų agurkų reguliavimo”.
Vokiečiai priminė jau anekdotu tapusį 20 metų galiojusį Europos Komisijos draudimą parduoti kreivas, gumbuotas daržoves. Dvišakės morkos, kreivi agurkai, gumbuoti ridikai, lukštus pametę svogūnai, išlinkę vaisiai ar daržovės vėl pasirodė ES prekybos centrų lentynose tik 2009 metais.
„Nėra prasmės išmesti visai gerų produktų vien dėl to, kad jie netinkamo dydžio arba formos”, – tada kalbėjo tuometė žemės ūkio komisarė Mariann Fischer Boel.
Akivaizdu, kad du dešimtmečius galiojusius absurdiškus reikalavimus dėl daržovių išvaizdos Briuselis buvo priverstas atšaukti spaudžiamas ekonominės krizės Europoje.
Turėtų kištis ne visur
Vis dėlto Briuselis pastaruoju metu jau ima suvokti, kad pernelyg smulkmeniškas reguliavimas yra nereikalingas.
Tai įrodo ir Europos Komisijos vadovo Jose Manuelio Barroso neseniai pateiktas komentaras britų laikraščiui „Daily Telegraph”: „Ne viskam reikia Europos sprendimo. Europa turi sutelkti dėmesį į pridėtinės vertės kūrimą, o ne visur kištis.”
Reguliavimą neretai lemia lobistų veikla
Ramūnas Vilpišauskas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovas
„Smulkmeniškas reguliavimas nėra nauja tendencija ES veikloje. Tiesa, jo dabar pasitaiko jau mažiau, nei būta keliasdešimt metų.
Viena vertus, Europos Komisija stengiasi ginti vartotojus. Bet tokie pasiūlymai dažnai sumažina konkurenciją tarp gamintojų.
Abejoju, ar įvairūs ginčytini siūlymai atsiranda tik dėl kilnių tikslų. Dažnai tai būna lobistų darbo vaisius. Kartais galima rasti požymių, kad tokie draudimai yra naudingi vienos ar kitos verslo grupės interesams.”
Europos Komisija atsižvelgia ir į pastabas
Giedrius Sudikas
Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Spaudos ir informacijos skyriaus vadovas
„Gerai, kad Europos Komisija patiria spaudimą, jog ES nebūtų reguliuojami dalykai, kuriuos galima spręsti nacionaliniu ar vietiniu lygmeniu ar kuriems reglamentavimas apskritai nereikalingas. Tokios pastabos tikrai išgirstamos.
Pats Europos Komisijos pirmininkas J.M.Barroso yra pripažinęs, kad ne visi ES teisės aktai yra būtini, ir paskelbė programą REFIT, kurioje nurodomi konkretūs teisės aktai, kurie bus supaprastinti arba panaikinti.
Kita vertus, neretai spalvos sutirštinamos. ES reglamentavimas daugumoje sričių yra naudingas ir žmonėms, ir įmonėms.
Pavyzdžiui, prieš keletą savaičių pateiktas EK siūlymas suvienodinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) deklaracijas visoje Europos Sąjungoje, perkelti jas į elektroninę erdvę sumažins bendrovių sąnaudas.
Tačiau akcentuojant išskirtinius, anekdotinius atvejus gali būti kuriamas įspūdis, kad ES užsiima vien tokiais dalykais.
Labai dažnai ES teisė visoje Bendrijoje tiesiog suvienodina tai, kas jau anksčiau buvo reglamentuojama skirtingose valstybėse. Tai sudarydavo kliūčių veikti bendrajai rinkai.
Pavyzdžiui, Lietuvoje dažnai linksniuojama vasaros laiko direktyva buvo priimta dėl vienintelio tikslo – kad vasaros laikas visoje ES būtų įvedamas ir atšaukiamas vienu metu – anksčiau jo pradžia ir pabaiga nesutapdavo.
Kaip atsiranda „Briuselio reikalavimai”? Europos Komisija teikia pasiūlymus, kuriuos svarsto ir priima Taryba (valstybių atstovai) ir Europos Parlamentas (žmonių atstovai).
Valstybių narių atstovai svarsto teisės aktų pasiūlymus keletą metų, o už juos balsuoja valstybių ministrai. Todėl jei teisės aktas yra priimamas, už jį atsakomybę turėtų prisiimti visi teisėkūros proceso dalyviai.”
