Todėl turime įsisąmoninti – negalime išlaikyti švietimo sistemos, kurioje viena klasė susideda tik iš mokytojo ir mokinio, kur šildomos tuščios klasės ir koridoriai. Ir tai suprasdami kelti klausimą – kaip pritaikyti švietimo tinklą kokybiškam ir moderniam mokslui?
Dideliais tempais mažėjantis mokinių skaičius mokyklose yra viena iš labiausiai nerimą keliančių tendencijų Lietuvoje. Per pastaruosius dešimt metų jų skaičius sumažėjo 33 proc. Tokie pokyčiai lėmė, kad šiandien tuščių mokyklų Lietuvoje akivaizdžiai per daug. LLRI sudaromo Lietuvos savivaldybių indekso duomenimis, 2002 metais vienam mokiniui Lietuvoje teko apie 10 kv. m., o 2012 metais šis plotas jau artėjo prie 15 kv. m.
Problema, su kuria susiduriama ignoruojant šiuos pokyčius, ta – kad vis daugiau pinigų savivaldybės turi skirti vienam mokiniui norėdamos išlaikyti mokyklas. 2012 m. vidutiniškai vienam mokiniui papildomai buvo skirti 1644 litai – padengti šildymo, elektros, aptarnaujančio personalo ir kitoms sąnaudoms, kurių nepadengia mokinio krepšelis. Tačiau ar perteklinės infrastruktūros išlaikymas turi būti prioritetu? Ar kai šildomos tuščios klasės ir koridoriai, pasiekiami geresni mokymosi rezultatai?
Kad geriau įsivaizduotume esamą situaciją, palyginkime. Prieš dešimt metų klasėje, kurios plotas apie 30 kv. m. (t. y. kaip vidutinio sovietinio vieno kambario buto), būtume sutalpinę tris mokinius. Šiandien ten geriausiu atveju būtų tik du, o kai kuriose savivaldybėse – vos vienas mokinys. Būtent tokia situacija yra Neringos savivaldybėje, kur vienam mokiniui tenka 27 kv. m. Asmeninė mokinio erdvė išsiplėtė 47 proc.
Jei egzistuotų koks ryšys tarp vienam mokiniui tenkančio ploto ir mokymosi rezultatų, didžiausios ir tuščiausios kaimo mokyklos ruoštų geriausius moksleivius. Tačiau dabar – egzaminai geriausiai laikomi Vilniuje. Savivaldybės išleisdamos mažiau lėšų pustuščių klasių šildymui galėtų investuoti į švietimo kokybę: atnaujinti mokyklų inventorių, investuoti į geresnes knygas ir kitas mokymosi rezultatus galinčias pagerinti priemones.
Kita problema – sumažėjus mokinių skaičiui klasėje surenkamo mokinio krepšelio nebeužtenka padengti visoms reikalingoms išlaidoms, taip pat ir mokytojų atlyginimams. Ekonominio nuosmukio laikotarpiu pastarieji sumažėjo 300 litų ir šiuo metu vidutinis mokytojo gaunamas darbo užmokestis „į rankas“ yra arti 2000 litų, tuo tarpu valstybinio sektoriaus darbuotojo vidutinis atlyginimas siekia apie 2300 litų. Logiška, siekiant, jog mūsų vaikus lavintų aukštos kvalifikacijos specialistai, nereikėtų pamiršti ir atitinkamo atlygio už darbą.
Žinoma, mokyklų uždarymas kaip problemos sprendimas yra labai sunkus ir jis skaudžiai gali paliesti ne vieną šeimą. Tačiau reikia turėti drąsos priimti sunkius sprendimus dabar. Kaip alternatyva tam gali būti svarstoma ir dalies mokyklos patalpų nuoma siekiant surinkti daugiau lėšų į mokyklos biudžetą. Tokia praktika jau taikoma dalyje šalies mokyklų ir duoda teigiamų rezultatų.
Turbūt aktyviausiai šį papildomų pajamų šaltinį išnaudoja Šiaulių krašto mokyklos. Tarybos patvirtintas sprendimas numato ne tik patalpų nuomą nuo 10 litų valandai, bet ir įvairių kitų paslaugų teikimą, kaip kad laminavimo paslaugos, projektoriaus ar įgarsinimo sistemos nuoma ir kita.
Svarbiausia ilgai neatidėlioti ir jau šiandien spręsti susidariusią problemą, nes demografinė situacija prastėja sparčiai. Jei dalį lėšų, skirtų nereikalingos infrastruktūros išlaikymui, atiduotume mokymosi sąlygų gerinimui ir moksleivių bei mokytojų motyvavimui, rezultatai gali būti visai kitokie. Juk gal tikrai geriau uždaryti kelias pustuštes mokyklas, tačiau pasirūpinti, kad likusiose mokyklose būtų daugiau naujų ir veikiančių kompiuterių? Kad jose dirbtų geriausi specialistai ir kad moksleiviai iš atokesnių vietovių galėtų greičiau ir patogiau pasiekti šias mokyklas?
Laurynas Rekašius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnysis ekspertas
