Statytojai giriasi, esą išlaikytas labai svarbus egzaminas prieš Europą. Entuziastingai aiškinama, kad „SGD terminalas pagrįstas ir atitinkantis ES pamatinius principus“, „Profesionaliai atliktas darbas“.
Ar tikrai profesionalumas įgyvendinant neracionalų projektą yra didelė vertybė? Juk valstybės garantija paskolai reiškia, kad terminalo projektas yra negyvybingas ir autonomiškai egzistuoti nebus įgalus – jį teks nuolat reanimuoti pinigais iš valstybės biudžeto. Būtent tai ir rodo faktas, kad net turint tokį solidų akcininką kaip „Klaipėdos nafta“ paskolai vis tiek būtina valstybės garantija.
Europos Komisija (EK) įvertinimas, kad terminalo projektas yra teisėtas nereiškia, kad jis ekonomiškai pagrįstas.
Kodėl tuo reikėtų džiaugtis?
Apmaudu, kad tuo pat metu, kai brangių importinių dujų infrastruktūros plėtra maitinama valstybės pinigais, lietuviško biokuro rinkai tenka misti pažadais. Biokuro projektai, kurie realiai mažina šilumos kainas, šiandien laukia Europinės paramos iš 2014 – 2020 m. finansinės perspektyvos.
Tuo metu terminalo statytojai savo projektą bando pateisinti ne tik valstybės garantuotomis paskolomis. Bandymas didžiule klausimų-atsakymų paklode papasakoti apie terminalą būtų įdomus, deja, trijų esminių klausimų čia nepavyko rasti.
1.Už kiek, iš ko ir kokį dujų kiekį pirks terminalas?
2.Kas bus terminalo dujų vartotojai?
3.Ar bus įmanoma iš terminalo dujas patiekti į Vilnių?
Viešai jau pripažinta, ir aš esu rašęs, kad Lietuvai teks pasirašyti sutartį su vienu dujų tiekėju, nors siekis išvengti ilgalaikių sutarčių ir buvo įvardijamas kaip viena iš esminių priežasčių statyti terminalą. Jau aišku ir tai, kad terminalas – per didelis Lietuvos poreikiams. Taip pat pripažinta, kad terminalo dujos nebus pigesnės.
Akivaizdu ir tai, kad brangios gamtinės dujos šilumos ūkiui yra nereikalingos. Būsimais terminalo dujų vartotojais įvairiomis progomis įvardinami šilumos tiekėjai, kurie dujų atsisako. Šilumininkai dujas keičia triskart pigesniu biokuru.
Ir paskutinis svarbus atsakymas: SGD terminalo dujos Vilniaus vartotojų fiziškai nepasieks dėl technologinių priežasčių. Tai reiškia, kad terminalas neužtikrina tos nepriklausomybės, kuria remiantis ir yra statomas (apie ekonominį pagrįstumą artėjant terminalo veiklos startui kalbama vis mažiau ir tyliau).
Galima valandų valandas atsakinėti į šalutinius klausimus apie terminalo projektą ir džiaugtis paskolomis su valstybės garantija, tačiau nuo to terminalas Lietuvos ūkiu netaps reikalingas.
