Vienuolis juos susitinka, išklauso ir taikliai paklausia, o žmonės patys atsako, ko nori ir kaip siekti tikslų. Verslo pasaulyje tai vadinama ugdomuoju vadovavimu (koučingu).
Vilniaus Šv.Kazimiero bažnyčios rektorius ugdančiai vadovauti mokėsi Amerikoje. Vyresnieji dvasininkai patys jį ten išsiuntė ir jo darbui neprieštarauja.
R.Gurkšnys įsitikinęs – kiekvienas dvasininkas yra ugdantysis vadovas, tik savęs nevadina taip skambiai. Portalas lrytas.lt Kalėdų proga pakalbino kunigą. Pokalbį pradėjome keliais klausimais apie Kalėdas.
- Kaip švenčiate Kalėdas?
- Šventės teikia džiaugsmo. Mokau ir žmones, kad pasiruošimas šventėms netaptų vien pirkinių, dovanų, skubėjimo, valgių rengimo, namų tvarkymo laikotarpiu. Kad galėtume sustoti, skirti laiko tylai, susimąstymui, gėrėtis šventėmis, bendravimu, kalėdiniu stebuklu.
Esu kunigas, Kalėdas švenčiu kitaip nei įprasta. Turiu nemažai darbo bažnyčioje. Per Kalėdas ir Velykas susirenka daugiausia žmonių, kurie nori šventėms suteikti gilesnę, dvasinę prasmę. Tad mums, kunigams, šventinė nuotaika tampa darbine.
Po dešimt metų kunigystės baigiu įprasti. Nebėra tokio didelio streso. Padaliju darbus kitiems kunigams ir žmonėms.
- Kuo ypatinga Kalėdų šventė tikėjimo prasme?
- Mokome žmones ir patys stengiamės įžvelgti gilesnę šventės prasmę. Kalėdinės šventės šiame pasaulyje tampa paviršutinišku reiškiniu. Dovanos, šeimos susitikimas, šventinė simbolika, renginiai, blizgučiai. Bet tai šventė, kai į pasaulį ateina jo gelbėtojas, mūsų Viešpats, mūsų draugas ir Dievas ir pasilieka su mumis.
Tikiu tuo ir mokau žmones, kad tai šventė, kai atsiveriame Dievui ir priimame Jį į savo gyvenimus, darbus, planus, svajones, leidžiame jam darbuotis ir pripildyt mus savo ramybe, džiaugsmu, kitomis dovanomis.
- Šventėte Kalėdas Vokietijoje, Austrijoje, JAV. Kuo Kalėdos Lietuvoje skiriasi nuo Kalėdų svetur?
- Kūčių vakaras yra ypatinga lietuviška tradicija. Lietuvoje tą vakarą susilaikome nuo mėsiškų valgių. Žinome, kad kūčių vakarienė tradiciškai švenčiama su įvairiais žuvies, grybų patiekalais, laužomi kalėdaičiai, kepami kūčiukai.
Viso to neradau kitose šalyse. Tik lietuviai išeiviai palaiko šias tradicijas. Amerikoje žmonės susirenka tik Kalėdų dieną. Tądien dažnai kepamas kalakutas, kiti šventiniai patiekalai.
Prasmingo laukimo vakaras, pasiruošimas Kalėdų šventei – grynai lietuviškas bruožas. O šventės esmė – visur ta pati.
Dievas paslaptingu, paprastu, nepastebimu būdu ateina į pasaulį ir gimsta kaip kūdikis didžiausiame skurde, šaltyje, varge. Tuo Jis parodo, kad su mumis yra ne tik džiaugsmo valandą, bet ir tada, kai sunku. Jis stiprina, veda, laimina mus, kai sergame, esame vieniši, prarandame artimus žmones.
Šiais metais kaip ir kasmet bus tokių, kurie švęs Kūčias patirdami vienatvę, išsiskyrimą, konfliktuodami šeimoje, kovodami su liga ar priklausomybe, paskendę nusivylime. Ši šventė yra priminimas, kad Jėzus ateina į mūsų vargą ir skausmą ne tam, kad tik būtų su mumis, bet kad stiprintų, padėtų įveikti sunkumus, suteiktų drąsos.
Tikslas – pinigai? Kunigas neatkalbinės
- Jūs drąsinate žmones ne tik per Kalėdas, bet visus metus. Darote tai ypatingu būdu, kuris kartais net kritikuojamas. Jūs – koučeris (kalbininkai siūlo lietuvišką atitikmenį – ugdantysis vadovas). Kaip suderinate kunigišką tarnystę ir ugdantį vadovavimą?
- Ugdomasis vadovavimas – tai tarnavimas žmonėms. Tie, kurie atlieka šį darbą, yra panašūs į kunigus. Jie padeda atskleisti žmogui duotas Dievo dovanas, talentus, įsivardyti svarbiausius gyvenimo tikslus, susikoncentruoti į juos, nešvaistyti laiko ir energijos.
Šeimoje, versle, darbo organizacijoje, dėl sveikatos, piniginių reikalų – įvairiose srityse.
- Jei žmogus nori bet kokia kaina užsidirbti daugiau pinigų, jūs jam padedate siekti ir šio tikslo?
- Nepradedu atkalbinėti nuo jo išsikeltų ar sugalvotų tikslų. Net jei jie man atrodo keisti ar nekrikščioniški, neišmintingi, nerealistiški. Kaip kunigas ir vadovas nesistengiu to daryti nuo pat pirmo pokalbio. Mėgstame žmones kritikuoti, duoti patarimus, parodyti „geresnį kelią“, bet tai dažniausia būna bloga pagalba žmogui. Geriausia pagalba žmogui, kai jis pats mąsto ir atranda tikruosius tikslus.
Dažniausia iš pradžių žmogus įsivardija ne svarbiausius tikslus. Kai pradeda su vadovo pagalba mąstyti, kodėl jam to reikia, kodėl jam tai svarbu, ką jis pasiruošęs paaukoti dėl tikslo, jis pradeda tikslą koreguoti, taisyti.
Pamažu pokalbyje žmogus atranda, kad pirmas tikslas nėra pats geriausias. Mane tai ir žavi, kad vadovas niekada nekritikuoja ir neduoda patarimų, bet klausia, padeda žmogui atrasti tikruosius troškimus, kurie slypi žmoguje.
Jei tikslas neetiškas, nemoralus, nusikalstamas, tada vadovo etika reikalauja nutraukti pagalbą. Joks ugdantis vadovas nepadės pasiekti nusikalstamo tikslo.
- Kokių tikslų vedini žmonės ateina pas jus?
- Dažniausia žmonės nori pradėti savo verslą, ieško gyvenimo kelio – pašaukimo. Jie nori ką nors pakeisti savo darbe, veikloje. Jaučiasi daug pasiekę vienoje srityje ir ieško srities, kur galėtų dar daugiau save išreikšti.
Būna, kad žmonės nori pagerinti santykius su sutuoktiniu. Žmonės nebūna didelėje bėdoje, bet nori siekti didesnių tikslų.
Jei žmonės turi psichologinių problemų, mes patariam kreiptis į psichologą.
- Kuo jūsų pagalba skiriasi nuo psichologų pagalbos?
- Psichologai tyrinėja žmonių negalias ir sutrikimus. Mes žiūrime į žmogaus neatskleistą potencialą, neatskleistas galimybes. Žvelgiame į žmogaus ateitį, tikslus, svajones. Stengiamės blogį nugalėti gerumu. Tai sieja mus su krikščionybe, apaštalo Pauliaus mokymu.
Psichologai daugiau tyrinėja žmogaus praeitį, vaikystę, elgseną, patirtas žaizdas. Ugdantieji vadovai žiūri į ateitį, stengiasi pamatyti, kaip žmogus gali dar labiau save atskleisti, atrasti daugiau laimės, ramybės, džiaugsmo gyvenime.
Išeina iš alinančio darbo
- Kiek prireikia susitikimų su ugdančiuoju vadovu, kad žmonės atrastų atsakymus į savo klausimus?
- Kartais užtenka vieno susitikimo ir žmonės jau atranda sprendimus, jie toliau darbuojasi patys. Stengiamės nelaikyti žmogaus ilgai. Psichologų terapija dažnai tęsiasi kelerius metus, o mes sutartį su žmogumi sudarome daugiausia pusantrų metų laikotarpiui.
Paskui daugelis žmonių gali patys sau vadovauti, eiti tolyn be pagalbos.
- Kokie jūsų darbo vaisiai? Kas pasikeičia žmonių gyvenimuose?
- Kai kurie įsivardija tolimesnius žingsnius, ugdo reikalingus įpročius, lanko mokymus, susidaro planą, ką turi išmokti, ką perskaityti, su kuo susitikti, kaip įkurti savo naują verslą.
Kiti įsivardija tikslą gyvenime ir paskui jau patys jo siekia, kuria savo planą, numato žingsnius.
Būna, kad išeina iš savo alinančio, nemėgstamo darbo, ryžtasi pradėti savo verslą ar ieškoti kito darbo.
Žinoma, mokome daryti išmintingus sprendimus, neraginame mesti darbo staiga.
- Kaip jūsų vadovai dvasininkai reagavo, kai pasakėte, kad norite būti ugdantysis vadovas?
- Pirmiausia mane vyresnieji siuntė į organizacijų elgsenos ir vadybos magistrantūros studijas. Jas baigiau Amerikoje. Ten studijuodamas vadybą ir lyderystę, organizacijų vystymą, atradau ugdantį vadovavimą.
Ugdantis vadovavimas nėra vienintelis mano užsiėmimas. Jam skiriu labai nedaug laiko. Vedu vienkartines konsultacijas, ilgalaikių neturiu. Daugiau koncentruojuosi į vadovavimą didelėms grupėms.
Neseniai išleidau audioseminarą „Mąstyk ir būk laimingas“. Ten yra ne vien ugdančio vadovavimo, bet ir psichologijos. Įrašuose siūlau, kaip keičiant požiūrį į save ir kitus žmones, galima pakeisti savo gyvenimą.
Negirdėjau, kad Bažnyčios vadovai prieštarautų mano tarnystei. Ugdantis vadovavimas yra neatskiriama kunigo tarnystės dalis. Visi kunigai tai atlieka, gal ne taip formaliai, kaip aš. Visi kunigai stengiasi žmogui padėti atrasti savo pašaukimą, tikruosius troškimus, vertybes, stengiasi padėti žmogui nugalėti sunkumus, konfliktus šeimoje, išnaudoti talentus, apie ką ir Jėzus kalba – turime išnaudoti Dievo duotus talentus.
