Ši problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir gerokai turtingesnėms Europos valstybėms, kurios ėmė riboti subsidijas atsinaujinančių energijos šaltinių taikymui elektros ūkyje.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) duomenimis, elektros vartotojų subsidijos atsinaujinančiosios energijos gamintojams, 2007 metais sudariusios 17,3 mln. litų, šiemet pasieks beveik 216 mln. litų.
Laiko klausimas, kada dideli žaliosios elektros tarifai sulauks dar didesnio vartotojų nepasitenkinimo. Niekas nenori mokėti daugiau nei įmanoma.
Akivaizdu, kad didelis biomasės vartojimas elektros sektoriuje nėra racionalus kelias. Rinkoje esama daug pigesnės elektros, todėl, nutiesus jungtis į Švediją ir Lenkiją, ją reikia ir vartoti.
Maža to, brangios elektros gamyba iš atsinaujinančių išteklių mažina visuomenės pasitikėjimą žaliąja energetika. Viešojoje erdvėje – ir politikai, ir žiniasklaida – neretai apie atsinaujinančių išteklių vartojimo pasekmes kalba neatskirdami skirtingų sektorių: elektros ir šilumos. Visuomenė klaidinama leidžiant suprasti, kad biokuro vartojimas visais atvejais lemia aukštus energijos tarifus.
Taip nėra. Žalioji energetika milžiniškai kainuoja tik gaminant elektrą. Biokuro naudojimas šilumos ūkyje lemia priešingą rezultatą ir visais atvejais reiškia pigesnę šilumą.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) duomenimis, šilumos tarifai yra mažiausi tuose šalies miestuose, kuriuose daug vartojama biokuro. Žalieji miestai už šilumą moka vidutiniškai trečdaliu mažiau.
Miestuose, kuriuose šilumos gamybai naudojamas vietinis biokuras, vidutinė šilumos kaina sudaro apie 20 ct/kWh. Importuojamomis gamtinėmis dujomis šildomų miestų gyventojai už šilumą vidutiniškai moka 29 ct/kWh.
