Ar valdiški milijonai sugrąžins emigrantus?

Vyriausybė patvirtino migracijos politikos gaires, kurių pagrindu bus siekiama tvarkytis su visuomenės senėjimu, kiauru Sodros biudžetu, 600 000 emigravusių tautiečių ir neaiškia pozicija imigrantų atžvilgiu. Pripažįstama, jog bedarbių gausioje šalyje visgi trūksta darbo rankų. Tačiau dirbti Lietuvoje kviečiami ne visi.

Ant A.Kazlauskytės, patys jauni lietuviai, pagyvenę svetur, vargiai nori grįžti į pilką ir piktą tėvynę.
Ant A.Kazlauskytės, patys jauni lietuviai, pagyvenę svetur, vargiai nori grįžti į pilką ir piktą tėvynę.
Daugiau nuotraukų (1)

Austėja Kazlauskytė

Jan 30, 2014, 2:50 PM, atnaujinta Feb 16, 2018, 9:51 PM

Kviečiamųjų sąraše pirmu numeriu – emigrantai. Gairėse numatyta, jog bus siekiama paskatinti grįžti į Lietuvą jau emigravusius lietuvius. Nėra aišku, kaip konkrečiai valdžia tai įgyvendins, tačiau bendri tikslai yra skatinti juos sugrįžti teikiant informaciją, kad yra tokia galimybė, taip pat sudarant sąlygas integruotis į nacionalinę darbo rinką. Laukiama tiek išsilavinusių, kvalifikuotų jaunuolių – vien jų integravimui bus skirta 100 milijonų litų – tiek kvalifikacijos neturinčių ar ją dėl nekvalifikuoto darbo svetur praradusių lietuvių.

Šiek tiek mažiau, tačiau iš esmės laukiami ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai užsieniečiai. Pagaliau pripažinta, kad egzistuojančios sąlygos įdarbinti trūkstamus darbuotojus, ypač iš trečiųjų šalių, yra nepakankamai lanksčios.

Norint įdarbinti užsienietį, pirmiausia reikia įregistruoti laisvą vietą darbo biržoje. Tuomet, jei reikiamas kandidatas nesurandamas, kreiptis į ministeriją. Ši turi išduoti raštą, patvirtinantį, kad Lietuvoje reikiamos kvalifikacijos specialistas nerastas. Toks valdžios kišimasis į dviejų suaugusių žmonių reikalus pažeidžia asmens sutarčių laisvę ir yra nenaudingas abiems laisvoms šalims. Tačiau jis nenaudingas ir pačiai valdžiai – darbdaviai vengia plėsti veiklą ir samdyti žmones, o valdžia nesurenka pinigų į biudžetą. Tad puiku, jog gairėse į šią problemą buvo atkreiptas dėmesys.

Mažiausiai laukiami yra paprasti darbuotojai iš užsienio. Žemos kvalifikacijos darbuotojai iš trečiųjų šalių mūsų gairėse vadinami pigia darbo jėga. Šių darbuotojų bijoma, nes neva jie atims lietuviams galėsiančias tekti darbo vietas. Mažiau išsivysčiusių, silpnesnių ekonomiškai šalių darbuotojų bijo ne tik lietuviai, bet ir danai, prancūzai, vokiečiai, tokius darbuotojus vadinantys jau terminu tapusia fraze „socialinės šiukšlės“ (ang. social dumping). Tik savo atveju jie kalba ne apie kažkokius kitus užsieniečius, bet apie pačius mus, lietuvius, dirbančius jų šalyje.

Tačiau tie nelaukiamieji, dirbti norintys emigrantai ir jų sunkus darbas yra klestinčios ekonomikos pagrindas. O tai, kad kai kurie žmonės sutinka dirbti už mažesnį, nei vietinis prašytų, atlyginimą, reiškia pingančias paslaugas ir prekes visiems. Tai – konkurencijos padarinys, tačiau Lietuvos migracijos politikos gairėse konkurencija įvardijama ne kaip žmonių kūrybingumą, verslumą skatinantis reiškinys, bet kaip grėsmė.

Taip yra dėl to, jog tikrasis baimių pagrindas yra joks ne ekonominis, o tautinis bei rasinis nepakantumas ir netolerancija kitaip mąstantiems ar atrodantiems. Dėl to ir patys jauni lietuviai, pagyvenę svetur, vargiai nori grįžti į pilką ir piktą tėvynę. Ir nesvarbu, kiek šimtų milijonų bus skiriama jų grįžimui – laimė matuojama ne tik atlyginimu, bet ir galimybėmis siekti karjeros, lanksčiai derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, gyventi atviroje visuomenėje, turėti palankias sąlygas kurti savo verslą, samdyti tokius darbuotojus, kokių tau reikia, o ne kokius leidžia samdyti ministerija.

Tad tikrasis klausimas yra, ar tikrai norime, kad pas mus dar kas nors grįžtų ar atvažiuotų? Jei taip – sudarykime sąlygas čia dirbti visiems, kas dirbti nori. Pasikvieskime gabiausius studentus, ryškiausius dėstytojus. Pritraukime geriausius JAV ir Jungtinės Karalystės universitetus čia steigti filialus. Nemėgstate JAV ir sakysite, kad JAV universitetai yra geri ne todėl, kad ten gimsta patys protingiausi žmonės pasaulyje, o todėl, kad jie sutraukia geriausius dėstytojus ir mokslininkus? Puiku. Tada pasinaudokime jų sėkmės receptu ir padarykime dar geriau.

Ir jeigu norime dirbti patys ir pakviesti čia dirbti kitus, pagaliau išmeskime tai daryti trukdančias, sovietines nuostatas iš savo Darbo kodekso. Taip, kaip kažkada be gailesčio ir pasipriešinimo išmetėme jo preambulę: „Didžioji Spalio socialistinė revoliucija panaikino išnaudojimo ir engimo santvarką. Darbo žmonės, šimtmečius dirbę išnaudotojams priverstinį darbą, pirmą kartą gavo galimybę dirbti sau, savo visuomenei“. Juokinga, kad kažkas kažkada galėjo rimtai taip manyti? Baisu, jei kas nors dar ir dabar taip ir galvoja. Lygiai taip pat ateities kartoms juokingai atrodys mūsų keistas priešinimasis leisti žmonėms dirbti ir užsidirbti.

Austėja Kazlauskytė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnioji ekspertė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.