Visą šį procesą vainikuoja tradiciškai sausį vykstantis Pasaulio ekonomikos forumas Davose, kuriame politikos ir verslo elitas aptaria globalius iššūkius.
Kadangi beveik neliko abejonių, kad kitąmet Lietuva prisijungs prie euro zonos (EZ), informacijos apie pagrindinius pasaulio ekonomikos centrus sraute mums ypač aktualios apibendrintos išvados apie šios valstybių grupės ekonomiką ir jos perspektyvas.
Praėję metai EZ ūkiui didesnių permainų neatnešė ir yra vertintini neutraliai.
2013 metų pradžioje nuosaikų augimą numačiusių įvairių institucijų prognozės nepasitvirtino: išankstiniais duomenimis, pernai EZ bendrojo vidaus produkto (BVP) metinis pokytis palyginamosiomis kainomis buvo neigiamas – smukimas sudarė apie pusę procento.
Tačiau užsienio prekybos perteklius išaugo, o valstybių skolos krizė kol kas aprimo – atpigo vyriausybių vertybiniai popieriai.
Antroje metų pusėje ėmė gerėti ir gamybos rodikliai. Niekaip iki krizės buvusio lygio nepasiekianti pramonė, regis, ėmė atsigauti: organizacijos „Markit Economics“ duomenimis, verslo aktyvumo euro zonos pramonės sektoriuje indeksas šių metų sausį pakilo iki 53,9 punkto – užkopė aukščiausiai per 32 mėnesius (sektorius auga, jei šis rodiklis viršija 50).
Todėl pagerėjo verslo lūkesčiai, ypač Vokietijoje. Šioje šalyje investuotojų ir analitikų lūkesčius atspindintis instituto ZEW indeksas praėjusių metų gruodį pakilo iki 62 – didžiausios reikšmės per pastaruosius septynerius metus.
Geri pernykščiai JAV ir Kinijos rinkų rodikliai ir optimistinės jų trumpalaikės prognozės tarsi sudaro prielaidas šįmet augti EZ eksportui, o tai turėtų lemti ir teigiamą viso BVP pokytį. Be to, gerai nuteikia ir Europos centrinio banko planai šiemet skatinti verslo kreditavimą išduodant pigias ilgalaikes paskolas komerciniams bankams.
Todėl dauguma žinomų pasaulio analitikų mano, kad 2014 metais EZ ūkis nuosaikiai augs.
Labai tikėtina, kad Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, Europos Komisijos prognozės šį kartą bus gerokai tikslesnės nei prieš metus.
Visos šios institucijos numato, kad EZ realus BVP šįmet ūgtelės maždaug procentu.
Tačiau išties svarbu, ar šiemet laukiama EZ ūkio plėtra bus tvari ir taps naujo augimo ciklo pradžia.
Tarptautinių institucijų prognozės, kad 2015 metais zonos ekonomikos augimas paspartės, kelia nemažai abejonių. Juk dabartinės prastos EZ ekonomikos būklės pagrindinė priežastis yra prarastas konkurencingumas ir didžiulė euro klubo valstybių skola, o konkurencingumui padidinti vien ECB veiksmų nepakanka – jų teigiamas poveikis trumpalaikis.
Pavojingos konkurentės Europos gamintojams yra ne tik sparčiai tobulėjančios Azijos įmonės, bet ir dėl pigesnės energijos pranašumą pastaruoju metu įgavusios Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės.
Be to, Europos pramonininkų vertinimu, darbo našumas ES yra maždaug ketvirtadaliu žemesnis nei JAV.
EZ reikalingos struktūrinės reformos, kurioms iki šiol trūko politinės valios: būtina siekti lankstesnės darbo rinkos, mažesnės biurokratinės naštos verslui, švietimo reformos, investicijų skatinimo, efektyvesnės fiskalinės politikos, bankų sistemos pertvarkos.
Ekonomikos teoretikai seniai nurodė ir pagrindinę EZ ydą – bendrai valiutai per mažą šalių integracijos laipsnį, tačiau tinkamas laikas jį didinti galbūt jau praleistas, nes Vakarų Europoje sparčiai stiprėja euroskeptiškos politinės jėgos. Todėl nenuostabu, kad nemažai garsių pasaulio ekonomistų eurui pranašauja liūdną likimą.
Manau, kad euras išliks, tačiau EZ makroekonomika išties kelia nerimą.
Pirmiausia realus BVP niekaip nepasiekia ikikrizinio lygio. Panagrinėjus realųjį BVP išlaidų metodu aiškėja, kad pernai (trijų ketvirčių duomenimis) atitinkamus 2008 m. rodiklius viršijo tik grynasis eksportas ir vyriausybių vartojimo išlaidos.
Tuo metu namų ūkių vartojimas buvo susitraukęs ir investicijos (išlaidos pagrindiniam kapitalui formuoti) buvo kone penktadaliu mažesnės.
Ateityje daugelis EZ šalių ketina mažinti valdžios sektoriui tenkančias išlaidas, o tai smukdys jų BVP.
Iš anapus Atlanto siunčiami patarimai to nedaryti yra abejotinos vertės, nes tuo atveju veikiausiai nepavyktų sustabdyti valstybių skolos lygio augimo, kuris gali sukelti paniką obligacijų rinkoje.
Šiuo metu gilioje duobėje yra ne tiktai Graikija, kuriai vėl neišvengiamai teks nurašyti dalį skolų.
Jei palygintume valstybės skolos santykį su BVP 2007 metų pabaigoje ir 2013 metų spalio 1 dieną, Italijos rodiklis išaugo nuo 103 iki 133 proc., Portugalijos – nuo 68 iki 129 proc., Belgijos – nuo 84 iki 105 proc., Ispanijos – nuo 36 iki 93 proc., Prancūzijos – nuo 64 iki 93 proc.
Beje, dėl nevykusio valstybės valdymo pastaroji šalis gali tapti nauju EZ galvos skausmu.
Yra ir daugiau bėdų. Antai nedarbo lygis rekordiškai aukštas ir tebekyla, todėl privatus vartojimas slopsta.
Griežtėjant reikalavimams bankų likvidumui, jų kreditų nefinansinėms bendrovėms portfelis traukiasi ir neleidžia atsigauti investicijoms į gamybos priemones.
Bankų išduotų blogųjų paskolų ir turto santykis išlieka ryškus, o probleminių bankų dalis šiame sektoriuje, ekspertų vertinimu, pernelyg didelė ir tai kelia naujos finansų krizės grėsmę.
Tad vieninteliu EZ ekonomikos varikliu kol kas lieka eksportas, bet ir jo tvarus augimas be minėtų reformų vargu ar įmanomas.
Be to, nemalonią staigmeną Europai gali pateikti Kinijos rinka. Šioje šalyje 2008–2013 metais privataus sektoriaus kreditavimas augo daug sparčiau nei BVP ir susiformavo ryškus burbulas: vien nefinansinių įmonių skolos bankams pasiekė 150 proc. BVP, o vietos valdžios – apie 50 proc. BVP (analitikų vertinimu, nes patikimos statistikos nėra).
Perkaito ir šios šalies statybų sektorius: pasaulio žiniasklaidoje sklando informacija, kad tuščių naujų butų skaičius jau pasiekė astronominį dydį – 65 milijonus.
Todėl vis daugiau ekspertų ir garsių investuotojų kalba apie neišvengiamą Kinijos ekonomikos krizę ar bent staigų augimo tempų smukimą, o tai neigiamai atsilieptų EZ eksportuotojams ir galbūt finansų sektoriui.
Apibendrinant galima teigti, kad šiemet EZ ūkis veikiausiai augs, tačiau tai dar netaps krizės pabaiga.
Priešingai, jos paaštrėjimas 2015 metais yra reali grėsmė. O kokios šiuo atveju Lietuvos ekonomikos perspektyvos? Apie tai – vėliau.
