Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Meksikai Žygimantas Pavilionis, kuris 1999-2002 m. laikotarpiu koordinavo Lietuvos stojimo į ES derybas, jas prisimena kaip istoriškai išnaudotų galimybių metus.
Diplomatas, šių metų liepos 10-13 vyksiančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime skaitys ranešimą "Lietuviai pasaulyje - kaip susitelkti bendrai misijai?". Jis sako esąs maksimalistas ir kviečia pasaulio lietuvius aktyviai dalyvauti kuriant Lietuvos ateitį.
- Gegužės 1-ąją dieną minėjome įstojimo į Europos Sąjungą dešimtmetį. Ar pakankamai išnaudojome atsivėrusias galimybes? - paklausėme Ž.Pavilionio.
- Nors pasiekėme labai daug, tačiau šia prasme esu maksimalistas. Norint išlikti ir savo sėkme pasidalinti su kaimynais, turime būti dar stipresni, gal net stipriausi regione, turime išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes savo konkurenciniams gebėjimams sustiprinti.
Neturėtume gėdytis dėl to, kad mūsų valstybė - maža. Esu įsitikinęs, kad mes, lietuviai, esame išskirtiniai savo dvasia, savo gebėjimu pasipriešinti blogiui ir turime surasti geriausius būdus mūsų išskirtinumui įtvirtinti.
Manau, kad galime padaryti dar daugiau inovacijų ir technologijų srityje, kuo efektyviau panaudoti labai gerą mūsų verslo žmonių išsilavinimą.
Tačiau lygiai taip pat turime susirūpinti žmogiškąja dimensija, kurios neapima ES teisė, ir kurios dėl šios priežasties nesugebėjome tinkamai reformuoti.
Lyginant su JAV Lietuvoje žmogaus orumas, pilietiškumas, patriotiškumas, gebėjimas aukotis ir aukoti, savanorystė – vidiniai žmogaus vektoriai, moraliniai pagrindai, vis dar yra sovietinėje būklėje. Intelektas, švietimas, kultūra, šeima, bendruomenės, mūsų tautinės ar dvasinės tradicijos – tai, kas suteikia vidinį stimulą, vienija visuomenę, suteikia jai kryptį, savotišką misiją, mūsų technokratinėje susvetimėjusioje visuomenėje iki šiol nėra deramai įvertinta.
- Lietuvos politikai dažni kalba apie būtinybę susigrąžinti emigravusius lietuvius? Ką jūs apie tai manote?
- Manau, kad svarbiausia yra mylėti Lietuvą ir dirbti vardan jos. Kad ir kur bebūtų lietuvis, jis gali surasti savo veiklos nišą ir, pagal pašaukimą, prisidėti kuriant gimtinės gerovę.
Be abejonės, ryšys su Lietuva privalo būti išsaugotas, kitaip veikimas pasaulyje netenka prasmės, nebent veikiama tik vardan siaurų asmeninių interesų.
Jeigu išlaikysime šį žmogišką ryšį, žmonės anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip sugrįš, o Lietuvoje esantys jiems duris atvers vis plačiau. Štai dėl ko taip svarbu, ne tik išorinė valstybės stiprybė, bet ir vidinė demokratijos kokybė, pilietiškumas, patriotiškumas mus visus susietų vardan Lietuvos.
- Kokių naujų galimybių tautai ir valstybei atveria jos piliečių mobilumas, migravimas po pasaulį?
- Jeigu nesugebėsime susivienyti vardan naujos Lietuvos, tai migravimas naudos neduos. Tiesiog ištirpsime, paaukosime Lietuvą vardan savo privačių interesų ir vėliau kaltinsime aplinką, Lietuvą, kad patys išsivaikščiojome.
Manau, kad kiekvienas iš mūsų yra dalelė Lietuvos, kiekvienas iš mūsų galime ir turime Lietuvai duoti, o ne nuolat, lyg sovietmečiu, iš mūsų šalies valdžios visko laukti. Jeigu būdami bet kokiame pasaulio krašte sugebėsime Lietuvai duoti, neprašydami jokio atlygio, tiesiog aukodami savo darbo laiką, gebėjimus ar net uždirbtus pinigus, tuomet visi susivienysime vardan tam tikros misijos, idėjos. Diplomatinėje tarnyboje dirbu jau daugiau nei dvidešimt metų, dažnai stebiu įvairiausių kultūrų, tradicijų, interesų susidūrimus. Išgyvena dažniausiai tie, kurie sugeba ne imti, o duoti, tokie labai greitai suranda vienas kitą, apjungia savo jėgas į nuostabius kūrinius.
- Šių metų liepos 10-13 dienomis Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime būtent migracijos tema skaitysite pranešimą. Ar aktualus yra toks festivalis?
- Jeigu Pasaulio lietuvių jaunimo festivalyje sugebėtume sujungti savo skirtingas patirtis, įgytas įvairiuose pasaulio kraštuose, vardan mūsų naujojo žmogiškumo, naujos lietuvio misijos, kurią susirinkęs jaunimas per artimiausius kelis dešimtmečius galėtų įgyvendinti, – būtų labai šaunu.
Pamąstykime, kaip apjungti savo geriausias puses, kaip apjungti mūsų žinias, patirtį vardan geriausių sprendimų mūsų tautai, kurie ją sustiprintų taip, kad jokie rytų vėjai šios ugnies nesugebėtų užpūsti, o gal net ir atvirkščiai, kad mūsų ugnis įkvėptų laisvei, reformoms, demokratijai aplinkinius kaimynus.
Kuo mažiau išorės, teatro, kritikos, skundų, kuo daugiau turinio, strategijos, pozityvo, sprendimų ir siūlymų, kurie galėtų mus visus suvienyti ir nukreipti. Šiame susitikime susirinkęs jaunimas greitai perims šalies vairą, būtų gerai, kad visi atvyktume gerai pagalvoję, kokią norime Lietuvą matyti dar po dvidešimties ar net penkiasdešimties metų.
- Kaip suprantate sąvoką “pasaulio lietuvis”?
- Lietuvybę suprantu kaip pašaukimą, kaip misiją, kurią gana sėkmingai įgyvendiname jau tūkstantį metų. Kiekvienos kartos atsakomybė – šią misiją perimti ir kuo sėkmingiau įgyvendinti, perduoti būsimoms kartoms.
Todėl visi lietuviai: Lietuvoje ar pasaulyje, turi visų pirma suvokti, kad jie yra lietuviai, ir neprarasti šios dovanos, be kurios jie ilgainiui ištirps kaip eiliniai materialūs vartotojai: be jokios dvasios, tikslų, tapatybės. Savo ruožtu, visi lietuviai neturi užmiršti, kad jie yra pasaulio dalis, kad jie turi ir gali šiame pasaulyje išlikti ir dar pasistengti šį pasaulį padaryti geresnį, bent jau tiek, kiek gali mūsų galimybės.
Užsidarymas, provincialumas, radikalumas, principinė kova su pasauliu ar kaimynais ar pačiais savimi - tikrai nepadės. Visos savo plačios emigracijos dėka turime sugebėti surinkti iš pasaulio viską, kas geriausia ir sugalvoti kaip tuo pasidalinti su Lietuva, kaip ją sustiprinti. Atitinkamai pasilikę Lietuvoje turime mąstyti, kaip šiuo mūsų globalumumu šalies viduje geriau pasinaudoti.
- Ar įmanoma gyvenant užsienyje išlikti lietuviu? Koks yra pilietiškas lietuvis?
- Paprastai užsienyje tampama didesniais lietuviais nei savame krašte - tai jaučia daugelis emigrantų, tačiau mes ne visada tai mokame įvertinti. Pats pasaulio lietuvių jaunimo judėjimas, manau, yra užsienyje sustiprėjusio pilietiškumo išraiška.
Kaip jau minėjau, pilietiškumui, žmogiškajai mūsų demokratijos dimensijai, jos vidinei kokybei Lietuvoje per kelis dešimtmečius nesugebėjome skirti deramo dėmėsio. Amerikietis vidutiniškai keturias valandas per savaitę savo darbo aukoja artimui, bendruomenei, valstybei. Lietuva pagal šį rodiklį yra žymiai atsilikusi. Pilietiškumui galime sutelkti daugybės visuomeninių, religinių institucijų ar individualių iniciatyvų veiklą. - Šiemet balandžio 29 d. Lietuvos ambasada JAV šventė garbingą sukaktį. Kokius šių dienų iššūkius Jums, kaip ambasadoriui, tenka įveikti?
- Atšventus garbingą seniausios Lietuvos ambasados devyniasdešimtmetį, nuolat galvoju, kaip dar išgyventi likusius devyniasdešimt metų. Ir kartu, kokios nepakartojamos buvo asmenybės, sugebėjusios vardan Lietuvos, vardan mūsų visų laisvės užsidaryti šioje ambasadoje lyg laisvės tvirtovėje (Lietuvos ambasada dažnai Vašingtone vadinama - „Laisvės ambasada“) ir išlaikyti aukštai iškeltą mūsų valstybės vėliavą net praradus savo valstybę. Ar išmokome pamokas? Ar sugebėsime susitelkti ir visus kitus pasaulyje sutelkti taip, kad apgintume savo laisvę ir visapusiškai išplėstume ją regione?
Dirbdamas JAV supranti, kad ši šalis kiekvieną minutę yra pasiruošusi kovoti ir kovoja už savo laisvę, beje, dar ir už mūsų laisvę. Tačiau taip norėtųsi, kad ir mes visi Lietuvoje, visame pasaulyje susitelktume ir padarytume tai, kas yra tiesiog būtina, jog lygiai taip pat galėtume įtvirtinti ir apginti savo laisvę. Per paskutinį dešimtmetį padarėme stebuklą, tačiau atsipalaiduoti negalime - turime pasiekti dar daugiau.
- JAV įsikūrusios kelios skirtingos lietuvių emigrantų kartos. Kas jas skiria vieną nuo kitos ir kuo jos yra panašios?
- Pėdsaką paliko sovietinis laikotarpis, kuris mus skiria, tačiau šie skirtumai sparčiai nyksta: karta gimusi Lietuvoje nepriklausomybės laikais yra jau kitokia, vertybiškai labai panaši į lietuvių kartą, kuri buvo priversta pasitraukti iš Lietuvos po okupacijos, ar jų palikuonis JAV. „Dipukų“ vaikai Čikagoje ir mano vaikai, gimę nepriklausomoje Lietuvoje, - iš esmės yra tokie patys. Laisvė vienija, o sovietinis nužmoginimas skiria.
Tačiau jau kurį laiką maloniai džiugina sparčiai augančios lietuviškos mokyklėlės JAV – jaunoji karta vis labiau perima senąsias tradicijas, perima šią garbingą estafetę iš senosios pokarinės kartos. Tai vyksta gan sklandžiai ir, manau, po penkerių -dešimties metų šis procesas galutinai užsibaigs. Amerikoje jau dabar iš esmės esame visi kartu: tiek diplomatai, tiek įvairios lietuvių kartos, nes suprantame, kad JAV turime būti vieningi, jeigu norime, kad mūsų balsas būtų išgirstas, vardan tos Lietuvos, kuriai širdyje visi priklausome.
- Šiais technologijų laikais bendravimas per atstumą tapo žymiai lengvesnis, tačiau emocinis atstumas tarp Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančių tautiečių nebūtinai sumažėjo. Kokios priemonės Jūsų manymu gali padėti išlaikyti ryšį?
- Tikiu technologijų galia, žinoma, jeigu ji naudojama vardan gerų tikslų. Socialinė žiniasklaida galėtų tapti vienu iš atsakymų suvienijant lietuvius visame pasaulyje. Tačiau technologijos neveiks be turinio – turime didžiuotis Lietuva, sugebėti dėl jos aukotis ir kovoti už mūsų bei mūsų vaikų laisvę, taip pat ir kaimynų laisvę, kaip darėme šimtmečiais.
- Kodėl svarbu po pasaulį pabirusius lietuvius sutelkti?
- Tam, kad išliktų namas, kuriame po visų klajonių būtų gera visiems susitelkti, kur kiekvienas kampas yra savas ir vis gražėjantis, nes po visų kelionių atnešame į savo namus kažką, kas šiuos namus pagrąžina. Namas, kur būtų ramu galvoti apie gyvenimo prasmę ir džiaugtis kartu nuveiktais darbais bei čia augančiais vaikais, kurie tęs mūsų kelią.
Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas 2014 įvyks liepos 10-13 dienomis Visuomenės harmonizavimo parke, Prienų rajone. Daugiau informacijos https://www.pljs2014.lt
