Tuomet po vienu „Lietuvos energijos“ stogu būtų sutelktos dvi konkuruojančios veiklos, kovojančios dėl klientų: centralizuotas šilumos tiekimas ir šilumos gamyba individualiais dujų katiliukais.
Pagrindinis centralizuoto šilumos tiekimo įmonių siekis šiandien – mažinti gamtinių dujų vartojimą, keisti jas biokuru. Tai yra ne tik tiesiausias kelias į pigią šilumą gyventojams. Atsisakyti importuojamo kuro ir vartoti vietinį – strateginis valstybės energetikos tikslas.
„Lietuvos energijos“ įmonių „Lietuvos dujos“, „Amber Grid“ ir „Litgas“, kurios užsiima dujų tiekimu, skirstymu ir perdavimu, tikslai yra priešingi. Natūralu, kad šios įmonės siekia plėsti dujų infrastruktūrą, auginti dujų vartojimą: tiek centralizuotos šilumos gamyboje, tiek tarp individualių namų gyventojų.
Tai – priešingos pozicijos.
Kas atsitiks šias veiklas sutelkus tame pačiame mega monopolininko glėbyje? Kils neišvengiamas interesų konfliktas, „Lietuvos energijos“ identiteto krizė.
Monopolininkui teks rinktis, kurias iš konkuruojančių savo įmonių remti, o kurioms kenkti. Jei bus pasirinkta remti centralizuotą šilumą gaminančias įmones, nukentės ir „Lietuvos dujų“, ir „Amber Grid“ interesai, ir SGD terminalas, kuris, tikėtina, netrukus pereis „Lietuvos energijos“ žinion.
Drastiškai sumažinus dujų vartojimą, perėjus prie biokuro, sumažėtų centralizuotai tiekiamos šilumos kainos. Tuo pačiu ne tik smuktų dujų naudojimas šilumos ūkyje, bet ir taptų neaktualus šildymasis dujiniais katilais – dar vienas smūgis gamtinių dujų infrastruktūrai.
Nors gyventojams toks scenarijus būtų naudingas, tačiau „Lietuvos energija“, tikėtina, rinktųsi dujų infrastruktūros plėtrą ir pirmenybę šią sritį kuruojančioms įmonėms. Dujų verslas yra žymiai pelningesnis, be to, „Lietuvos energija“ visų pirma yra dujų kompanija, investavusi į šią sritį milijardines sumas.
Šiuo atveju nukentėtų centralizuotos šilumos vartotojai ir valstybė – monopolininkui blokuojant vietinio kuro vartojimą šilumos ūkyje, vietoje lietuviško kuro būtų naudojamas brangesnis ir importinis.
