Seimo narys Kęstutis Masiulis ne be reikalo stebisi, kad „vandens atsargos Lietuvoje yra vienos gausiausių pasaulyje, tačiau kainos kyla labai sparčiai“.
Faktas – nuo 1996 metų į vandentvarką buvo investuota virš 3 mlrd. litų ES fondų paramos ir valstybinių lėšų. Tai – akivaizdus perinvestavimo pavyzdys.
Neracionaliai išleidus pinigus neįmanoma pasiekti mažesnių kainų. Vandens vartotojams teks iš savo kišenės sumokėti už plačius ir ekonomiškai nepagrįstus valdininkų užmojus.
Ant to paties neracionalių investicijų grėblio ruošiamasi lipti ir Vilniaus bei Kauno šilumos ūkyje. Jiems valstybinis monopolininkas „Lietuvos energija“ ruošia gigantišką daugiau nei 2 mlrd. litų investicijų planą.
Nors iš pirmo žvilgsnio idėja yra gera (šilumos ūkis bus pervestas prie pigesnio už dujas vietinio biokuro), šie projektai šilumos kainų nesumažins, nes yra per brangūs.
Beatodairiškų investicijų į vandens ir šilumos ūkį paralelė – akivaizdi. Nors vandens Lietuvoje daugiau nei pakanka, jis brangsta dėl perinvestavimo. Nors biokuras yra 2,5 karto pigesnis už gamtines dujas, į įrengimus investavus per daug, vartotojams kaina ne mažės, o augs.
Žinoma, neracionalūs projektai atneša ir naudos. Jais džiaugiasi projektus rengiantys konsultantai, statybas vykdančios įmonės, susiję politikai. Deja, sumokėti už tai turi vartotojai.
Todėl investuoti reikia tiek, kiek reikia, ir nė lito daugiau.
Komentaro autorius yra Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos tarybos pirmininkas.