- Dalis žmonių nepatikliai laukia euro ir skuba kur nors saugiai investuoti turimus litus. Ar yra ko baimintis?
- Euras tikrai bus įvestas nuo kitų metų sausio pirmosios. Neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad sprendimas būtų neigiamas. Esu tikras, kad lito ir euro kursas, pereinant prie naujos valiutos, bus lygiai toks, kaip dabar. Nematau priežasčių, kodėl jis turėtų keistis. Taigi, nuo sausio pirmosios mes turėsime eurą, kuris pakeis litus tuo pačiu kursu, koks yra dabar.
Euro įvedimas Lietuvos ekonomikai turi nemažai teigiamų aspektų. Investuotojų požiūriu euras - svarus žingsnis šalies stabilumo, patikimumo link. Investuotojai turi didesnes garantijas makroekonominiame lygmenyje. Prisiminkime 2008-uosius metus, kai buvo labai daug kalbų, jog bus devalvuotas latas, litas. Kaip tik dėl to tuo metu staigiai pašoko paskolų palūkanos.
Įvedus eurą valiutos devalvavimo grėsmė dingsta, Lietuva taps patrauklesnė investuotojams. Kaimyninės šalys - Estija ir Latvija jau įsivedė eurą, ir tai dar vienas faktas, bylojantis apie jo naudą. Investuotojai norėtų vystyti verslą visame Baltijos šalių regione, todėl jiems labai svarbu, kad monetarinės sąlygos visose šalyse būtų vienodos.
Tačiau yra ir neigiamų euro įvedimo pasekmių. Lietuvos valstybei teks įnešti į Europos stabilizavimo mechanizmą nemažą pinigų sumą. Euro įvedimas mums kainuos, tai bus mūsų mokestis už papildomą stabilumą, papildomą patrauklumą investuotojams.
- Kaip šis neigiamas aspektas atsilieps paprastiems žmonėms?
- Kiekvienam žmogui euro įvedimas niekaip neatsilieps. Žmonės kaip mokėjo tas pačias kainas už prekes ir paslaugas, kaip gaudavo atlyginimą, taip ir gaus ir mokės, tik skaitine išraiška atlyginimas sumažės beveik 3,5 karto. Pokytis bus daugiau psichologinis.
Žiūrint plačiau, teigiamą poveikį visi pajusime dėl ateinančių investicijų. Bus kuriamos naujos darbo vietos, kils atlyginimai, mažės nedarbas, valstybėje daugiau bus surenkama mokesčių.
Taip, padidėjusios valstybės išlaidos dėl naujų mokesčių į Europos stabilizavimo fondą susiaurins jos galimybes teikti socialinę paramą, finansuoti biudžetinį sektorių. Bet jei euro įvedimo nauda kompensuos tas išlaidas, tai ir to neigiamo aspekto mes nepajusime.
- Regis su sunkmečio pabaiga daugėja optimizmo ir Jūsų ateities prognozėse, kurios dar palyginti neseniai buvo niūresnės.
- Per pastaruosius kelerius metus mano požiūris į Lietuvos ekonomikos perspektyvą tikrai pagerėjo. Reikia pripažinti, kad Lietuvos verslas sugebėjo išmokti krizės pamokas, verslo efektyvumas išaugo. Įmonių vadovai, verslininkai ėmė ieškoti naujų nišų, rinkų.
Jei pasektume eksporto apimčių augimą, tai pamatytumėme didžiulį šuolį. Eksporto augimas Lietuvoje per paskutinius kelerius metus yra didžiausias visoje ES. Sparčiai kilo ne tik prekių, bet ir paslaugų eksportas: transporto, turizmo, informatikos paslaugų, reklamos ir kt. Mūsų verslininkų gebėjimai tikrai viršijo mano lūkesčius ir prognozes.
Antras svarbus faktorius - Lietuvos darbuotojai. Pagal kvalifikaciją, darbštumą, užsidegimą darbui jie ko gero yra geriausi Europoje. ES darbo rinkoje mes atrodome labai gerai.
Visgi tenka pripažinti, kad didžiosios grėsmės ekonomikai niekur nedingo. Aš nemanau, kad pasaulio ekonomika jau įveikė gilumines buvusios krizės pasekmes. Manau, kad ne. Tiesiog yra jos laikinai prislopintos, bet naujos krizės galimybė išlieka.
Tokios situacijos kaip dabar, pasaulio ekonomikoje dar niekada nėra buvę. Daug metų iš eilės į rinką metami pigūs pinigai. Centriniai JAV, Euro zonos, Jungtinės Karalystės, Japonijos bankai užliejo pasaulį papildomais pinigais ir sukūrė beprecedentę situaciją. Iš vienos pusės taip jie užlopė bankinės sistemos skyles. Bet iš kitos pusės - tokie pigūs pinigai sudaro palankias sąlygas pūstis naujiems burbulams.
Kur jie išsipūtė, ar išsipūtė ir kokios bus to pasekmės - sunku pasakyti. Daug kalbama, kad pučiasi burbulas JAV akcijų rinkoje. Ar jis sprogs, nežinia. ES bankininkystėje padėtis išlieka įtempta, o valstybių įsiskolinimo lygis dar pakilo. Todėl nenuostabu, kad tarp garsiausių pasaulio ekonomistų naujos krizės pranašautojų yra labai daug.
Lietuvoje grėsmės išlieka tos pačios, kurias seniai visi matome. Toliau tęsiasi jaunimo emigracija, gyventojų skaičius mažėja, keičiasi jų struktūra. Ateina gana ilgas laikotarpis, kai mokyklą baigiančių jaunuolių bus vis mažiau ir mažiau. Žmonių mažėja dėl demografinių priežasčių ir šią tendenciją dar užaštrina jaunimo emigracija. Ta grėsmė niekur nedingo.
Negalėčiau teigti, kad šiuo metu mums gerai sekasi pritraukti užsienio investicijas. Jos tikrai nepakankamos. Mūsų vietinis kapitalas taip pat investuoja per mažai. Verslininkai ima dairytis, kur nukreipti savo sukauptas lėšas į kitas šalis. Grėsmių yra. Bet bendrai sudėjus tendencijos yra neblogos.
Pernelyg nekritikuočiau ir valdžios. Ir ankstesnė, ir dabartinė vyriausybė veikia per lėtai, bet pasirinkta pagrindinė veiklos kryptis teisinga - siekiama mažinti biurokratinę naštą, gerinti verslo sąlygas, siekti, kad Lietuva būtų konkurencingesnė pasaulio rinkose. Ir tai teikia vilčių, kad gal ir jaunimas nustos bėgti. Jei ims rastis geros, gerai apmokamos darbo vietos, ekonomika įgaus stabilaus kilimo trajektoriją.
- Viena iš šakų, nuo kurios prasidėjo krizė Lietuvoje buvo NT sektorius. Kokios jo perspektyvos?
- Jei žiūrėtume fundamentaliai, tai pagrindo brangti NT nėra. Gyventojų skaičius mažėja, mažėja jaunimo, kuris yra pagrindinis NT pirkėjas. Tai, kad nuolat kalbama apie NT mokesčių bazės išplėtimą, dar papildomai stabdo paklausą ir kainų kilimą.
Šį pavasarį kilo tam tikras NT pirkimo ažiotažas. Manau, kad ta banga vienkartinė ir jos poveikis nebus ilgalaikis. NT kainas lemia ne tik objektyvios, bet ir subjektyvios priežastys - žmonių psichologija, lūkesčiai, net gandai. Nemaža dalis įsitikinę, kad įvedus eurą NT pabrangs. O jei žmogus taip galvoja, tai jam atsiranda motyvas pirkti.
Jei manai, kad NT ateityje pabrangs, kodėl nenupirkti, planuojant kurį laiką nuomoti, o vėliau parduoti ir iš to uždirbti? Be to, nėra šiuo metu jokių alternatyvių aiškių investavimo krypčių, visos daugiau ar mažiau rizikingos. Tuo tarpu bankuose indėlių palūkanos mažos, beveik nulinės. Lietuvoje yra nemaža dalis šešėlinių pinigų ir dalis šiandieninių pirkėjų yra tie, kurie stengiasi juos įteisinti.
Manau, kad šie veiksniai ir padidino pavasarinę paklausą, kuri ilgainiui išblės. Numatyti, ar greitai žmonės suvoks tikrąją padėtį, ar kylanti kainų tendencija pradės leistis dar šiemet, ar dar tęsis metus, du - nuspėti sunkiau.
- Į NT plėtros verslą grįžta tie, kurie per krizę buvo sustabdę veiklą. NT verslo optimizmas šiandien akivaizdus. Ar turės paklausą naujai sukurtas turtas?
- Lietuvoje statybų sektorius yra pakankamai stiprus, turime nemažai pajėgumų. Bet net dabar atsigavęs statybų sektorius pagal apimtis tėra 2005 m. lygyje, t.y. jos maždaug du kartus mažesnės, nei buvo per patį piką. Šiuo metu yra susikūrusi palanki atmosfera NT atsigavimui: gerėja verslo ir gyventojų lūkesčiai, ateina nemaži ES paramos srautai. Kiek ilgai ji išliks? Kita vertus, NT plėtotojams nėra reikalo planuoti labai toli į ateitį ir galvoti, kas bus po kelerių metų. Dabartinės technologijos leidžia statyti greitai. Jei mato, kad dabar yra paklausa - stato, ir sėkmingai parduos. O jei paklausa kris, sustos ir statybos.
- Ar yra pagrindas optimistiniams žmonių lūkesčiams, kurie šiaip ar taip irgi yra vienas iš ekonomikos variklių?
- Lietuvos ekonomika ir lūkesčiai nemažai priklausys nuo išorinių veiksnių, nuo Rytų ir Vakarų santykių, kaip jie klostysis. Lietuva yra viena pirmaujančių ES pagal gebėjimą išnaudoti Rytų rinkas. Lietuvos verslininkai sėkmingai dirba Rusijos rinkoje, nes nėra kalbos barjero, mes pažįstame kaimynų mentalitetą, geografiškai esame arti. Lietuvos ūkis gauna nemažai įplaukų iš verslo ryšių su Rusija, Baltarusija, Kazachstanu.
Maždaug trečdalis prekių ir paslaugų yra eksportuojama į Rusiją ir Baltarusiją. Jei politinė įtampa nurims, bus galima sėkmingai vystyti santykius. Svarbu, ar Rusijos ekonomika sugebės grįžti į augimo trajektoriją. O tam yra palankių sąlygų: - laikosi aukštos naftos kainos, atsirado naujų didelių kontraktų su Kinija. Net ir skeptikai paskutiniu metu gerina Rusijos ekonomikos prognozes, numatydami jos kilimą. Sėkminga artimiausių kaimynų iš rytų ekonomikos raida yra reikšmingas papildomas Lietuvos ūkio plėtros šaltinis. Tuomet mūsų ūkio augimo trajektorija išliks kylanti ir nieko blogo neturėtų atsitikti.
Bet jei politinė įtampa didės, plėsis sankcijos, Rusijoje stiprės antieuropietiška ir net antilietuviška kampanija, o tokių požymių kartais matosi, tada mes prarasime didelę dalį šios rinkos ir tai bus stiprus neigiamas impulsas mūsų ekonomikos augimui. Tada galime pamatyti ir ekonomikos sąstingį ir net laikiną nuosmukį.
- Kas stabdo investicijas į Lietuvą?
- Pažiūrėkime į Lietuvą investuotojo akimis. Ką mes pamatysime? Gražią šalį, su gera infrastruktūra, vieną geriausių pasaulyje interneto plėtrą, telekomunikacijas, gerus kelius, uostą, geležinkelį, šalis dujofikuota, elektrifikuota. Šiek tiek turime problemų su oro susisiekimu, o visur kitur niekuo nenusileidžiame kitoms išsivysčiusioms šalims. Be to, Lietuva mažai apgyvendinta, erdvės daug, darbo jėga vis dar nebrangi.
Kiek bekritikuočiau valdžią dėl verslo sąlygų, jei palygintume jas, tarkim, su Prancūzijos, Lietuvoje jos geresnės, liberalesnės, paprastesnės.
Vakarų investuotojai domisi Lietuva, bet kai suskaičiuojame turimas investicijas, tai pamatome, kad jų svoris BVP dar yra menkas. Jei palygintume su Airija, kitomis šalis, kurios išgyveno investavimo bumus, tai atsilikimas milžiniškas. Tad kodėl investuotojai neateina? Iš dalies todėl, kad šiame regione yra nemažai šalių, kurios investuotojams patrauklesnės. Mums trukdo nuolatinės kalbos apie mokesčių kaitą, nelankstus darbo kodeksas, atsiradęs kvalifikuotos darbo jėgos stygius, biurokratinės kliūtys, įtempti santykiai su Rusija.
Norint gauti stiprų investicijų impulsą, mums reikia kardinalių verslo aplinkos ir viešojo sektoriaus pertvarkų. Reikėtų reformuoti švietimo sistemą, kurios kokybė krenta, teisėtvarką, kuri yra labai nepaslanki, gremėzdiška, verslo priežiūros institucijas. Reikia pažaboti korupciją. Padėtis tarsi ir gerėja, bet ne tokiais tempais, kad mes investicijų pritraukimo srityje galėtume nukonkuruoti mūsų varžoves.
Mokesčių tarifai nėra aukšti. Reikėtų tik supaprastinti jų apskaitos sistemą ir nustoti gąsdinti potencialius investuotojus mokesčių didinimu. Vis pasigirsta kalbos apie progresinius mokesčius, apie didesnį kapitalo, NT apmokestinimą, naujus mokesčius, pvz. už automobilius ir pan. Nieko realiai nedarom, bet tas nuolatinis kalbėjimas atbaido investuotojus, nes jie nori aiškaus stabilumo keletui metų į priekį. Investuotojas nori būti tikras, kad per tą laiką, kol investicijos atsipirks, esminės sąlygos nesikeis. O kai nuolat kalbama apie planuojamus pakeitimus, tai jis nueina į Latvija, Slovakiją, Lenkiją.
