S.Dürras yra vienas iš svarbiausių Rusijos žemės ūkio veikėjų. Jam priklausanti bendrovė yra trečia didžiausia šios valstybės pieno tiekėja.
Dar Michailo Gorbačiovo laikais į Rusiją atvykęs vokietis patarinėjo šios šalies valdžiai sprendžiant žemės ūkio reformos klausimus. Vėliau jis pats ėmėsi verslo, tapo pirmuoju vokiečiu, kuriam rusai suteikė Piotro Stolypino vardo nacionalinę premiją, skiriamą už nuopelnus žemės ūkiui.
Dabar jo vadovaujama bendrovė „Ekoniva“ ne tik prekiauja sėklomis ar žemės ūkio technika – jai priklauso net 200 tūkst. hektarų žemės. Daugiausia tose srityse, kuriose vyrauja derlingas juodžemis.
– V.Putinas neseniai uždraudė daugelio užsieninių maisto produktų importą. Ar jus tai nustebino?, – Vokietijos leidinys „Zeit“ pasiteiravo Rusijoje ūkininkaujančio tautiečio.
– Ne, Rusijoje visi laukė atsako į ES ir JAV paskelbtas sankcijas. Likus dienai iki importo sustabdymo šnekėjausi su V.Putinu ir jis teiravosi mano nuomonės apie šią krizę.
– Kalbėjotės su pačiu Rusijos prezidentu?
– Taip. Šių metų pradžioje už nuopelnus man buvo suteikta Rusijos pilietybė. Todėl V.Putinas panoro su manimi artimiau susipažinti. Pusę valandos pabendravose trise – dalyvavo ir Voronežo gubernatorius Aleksejus Gordejevas, kurio kabinete ir vyko susitikimas.
Iš pradžių su V.Putinu kalbėjomės vokiškai, bet paskui rusiškai, nes gubernatorius ne taip gerai moka vokiečių kalbą.
– Ar klausė Rusijos prezidentas jūsų nuomonės apie sankcijas?
– Taip. Pasakiau, kad jo vietoje pasielgčiau lygiai taip pat.
– Jūs du dešimtmečius palaikote ryšius tarp Rusijos ir Vokietijos žemės ūkio sektorių, esate gavęs Vokietijoje net apdovanojimą už tokią veiklą, o dabar patarėte V.Putinui griebtis sankcijų?
– Taip. Aš norėčiau, kad mūsų santykiai būtų kuo glaudesni, o vietoj to trankoma durimis. Tikiu, kad šis sprendimas atvers Vakarams akis ir bus suvokta, kad daugelyje sričių mes esame priklausomi vieni nuo kitų.
– Kas vis dėlto kaltas dėl kilusio konflikto?
– Manau, kad Vakarai, kurie toliau pila žibalą į ugnį. Jie nepaliko V.Putinui kitokios išeities. Rusijos kaimuose kalbama, kad prezidentas ir taip pernelyg švelnus. Todėl jis negalėjo neatsakyti į paskelbtas sankcijas, nes vidaus politikos požiūriu tai būtų savižudybė.
– O kodėl kaip atsakas buvo pasirinktas būtent maisto produktų embargas?
– Taip V.Putinas gali nušauti du zuikius: atsakyti į vakariečių sankcijas, kad vieną dieną vėl būtų susėsta prie derybų stalo, ir suteikti galimybę Rusijos žemės ūkio sektoriui plėtotis su tinkama apsauga. Jei būtų uždrausta įvežti, pavyzdžiui, vakarietiškus automobilius, tai čionykštei mašinų gamybos pramonei vargu ar būtų naudinga, nes ji nėra konkurencija. Su žemės ūkiu viskas kitaip.
– Jūsų kompanija ne tik tiekia daugiausia pieno Rusijoje, bet ir pardavinėja sėklas bei žemės ūkio techniką. Ar kaip nors pajutote Vakarų sankcijų įtaką?
– Praėjusią savaitę apsilankiau ES įmonės, iš kurios perkame techniką, serviso tinklapyje. Ten kabo įspėjimas, kad dėl sankcijų mes negalime sulaukti jokio techninio palaikymo. Tai siaubinga. Šiuolaikinėms žemės ūkio mašinoms neužtenka plaktuko ir atsuktuvo, reikia kompiuterinės įrangos, kuria nustato gedimus.
Kai nebegauni atitinkamų programų ar atsarginių detalių, sėdi prie milijonus eurų kainuojančios sugedusios mašinos ir lauki. Katastrofa.
– Tačiau žemės ūkio technikos įvežti į Rusiją niekas neuždraudė?
– Mes perkame žemės ūkio techniką, tačiau panaši gali būti naudojama ir karo tikslais. Taip sakant, dvigubos paskirties. Tokia įranga patenka į draudžiamų produktų sąrašą. Laimei, kad pardavėjai kreipėsi į savo šalies vyriausybę ir už poros dienų techninis aptarnavimas mums buvo atnaujintas.
Svarsčiau, kas dėsis, jei konfliktas tik gilės, jei mes iš tiesų nebegausime technikos ar atsarginių detalių iš Vakarų. Išeičių yra dvi – imtis gamybos Rusijoje arba kreiptis pas kinus. Beje, viena stambi vietos technikos gamintoja kaip tik pasirinko pastarąjį variantą – jau perka detales ne iš Europos, o iš Kinijos.
Kaip pardavėjai mes esame sudarę sutartis su Vakarų kompanijomis, pavyzdžiui, „John Deere“ iš JAV, jas nutraukti kainuotų beprotiškai daug ir greičiausiai tai neįmanoma.
Tačiau kaip pieno gamintojai šiam verslui reikalingą įrangą galime laisvai pirkti rusišką arba kinišką. Manau, kad taip ir pasielgsime.
– Auginate karves, mėsinius galvijus. Ar tikitės pasipelnyti Rusijai uždraudus maisto produktų importą iš Vakarų?
– Žinoma, bet tai galioja visiems Rusijoje veikiantiems perdirbėjams. Antai Vokietijos kompanija „Hochland“ čia gamina sūrį. Tačiau ją itin spaudė stambus užsakovas – „Mc'Donalds“ tinklas, nes šiam Lenkijos įmonė „Schreiber Food“ pasiūlė pigesnio čederio sūrio. Dabar jo nebeliks, todėl „Hochland“ derybų pozicija tikrai nepablogės.
– Tačiau izoliacija paprastai baigiasi kainų kilimu. Ar nenukentės dėl to vietos gyventojai?
– Nemanau, kad kainos kils. Atsiras produkcijos iš Lotynų Amerikos, bus lengviau kvėpuoti ir vietos pramonei. Jau seniai nustatytas tikslas, kad 90 procentų pieno produktų turėtų būti vietiniai.
Iki šiol girdėdavosi liberalų balsų, kad nereikia prisirišti prie tokių koeficientų. Dabar jie pritilo. Niekam nebereikia aiškinti, kad pirmiausia žmonės turi būti aprūpinti rusiškais gaminiais.
Manau, kad per kokią dešimtį metų mes galėsime 90 procentų rinkos užpildyti pakankamai nebrangiais produktais.
– Kaip pats jaučiatės kilus dabartinei krizei?
– Kaip vaikas, kurio tėvai riejasi ir kalbasi apie skyrybas. Juk turiu ir Vokietijos, ir Rusijos pilietybę. Tiesą sakant, skauda širdį.
– Vis dėlto akivaizdu, kad palaikote Rusijos pusę?
– Racionaliai svarstydamas, taip. Ne dėl kokių nors verslo sumetimų, o dėl to, jog, mano nuomone, V.Putinas yra teisus. O iš emocinės pusės – net nežinau. Norėčiau, kad įtampa Ukrainoje atslūgtų, kad Rusija atsidurtų tarp Europos valstybių, o ne kitoje tvoros pusėje sykiu su Kinija.
