Kova su lengvatinio apmokestinimo bendrovėmis tik prasidėjo, o finansinių sandorių mokestis kol kas lieka „kaboti“. Pakeliui į Lietuvą A.Šemeta, dar sėdėdamas eurokomisaro krėsle, su lrytas.lt pasidalijo mintimis apie tai, kas pavyko, o kas ne.
– Jūsų projektas dėl finansinių sandorių mokesčio įvedimo taip ir nebuvo įgyvendintas prieštaraujant kai kurioms kitoms šalims. Kaip manote, kiek realu, kad mokestis bus įvestas atėjus naujam komisarui?
– Perfrazuodamas Marką Twainą, norėčiau užtikrinti, kad gandai apie finansinių sandorių mokesčio mirtį yra gerokai perdėti. Šiai mano pasiūlytai iniciatyvai tikrai nereikia atsirasti iš naujo – intensyvios derybos dėl mokesčio šiuo metu vyksta Taryboje valstybių lygmeniu.
Vienuolika mokestį remiančių šalių, kurios dalyvauja sustiprinto bendradarbiavimo procedūroje, šių metų gegužę pareiškė, jog iki šių metų pabaigos sieks susitarti dėl mokesčio.
Kito Valstybių narių finansų ministrų susitikimo (ECOFIN) metu lapkričio 7 d. kaip tik turėtų būti pranešta apie derybų pažangą.
Nepamirškime, kad tos 11 šalių sukuria du trečdalius Europos BVP ir tarp jų yra tokie Europos sunkiasvoriai kaip Vokietija ir Prancūzija. Natūralu, jog šalys turi savo nacionalinių interesų, į kuriuos, siekiant kompromiso, reikia deramai atsižvelgti, o tai užima laiko.
Beje, būsimasis mokesčių komisaras Pierre'as Moscovici ėjo Prancūzijos finansų ministro pareigas, kai buvo pateiktas pasiūlymas dėl sustiprinto bendradarbiavimo FSM srityje. Todėl man nekyla abejonių, kad naujasis komisaras tęs šį darbą ne ką mažiau aistringai nei aš.
Taip pat nepamirškime, kad FSM remia visos pagrindinės Europos politinės jėgos, daug garsių visuomeninių organizacijų ir daugiau nei du trečdaliai piliečių.
– Per jūsų kadenciją kai kurių ES valstybių išlaidavimas ne tik nesumažėjo, bet ir padidėjo. Vadinasi, per kadenciją taip ir nepavyko rasti priešnuodžių valstybių besaikiam skolinimuisi? – Negaliu sutikti su tokia išvada. Tikrovė yra visiškai kitokia. Per pastaruosius keletą metų biudžetų deficitas sumažėjo labai apčiuopiamai.
2010 m. bendras ES šalių biudžetų deficitas buvo 6,4 proc. BVP, o praėjusiais metais – tik 3,2 proc. BVP. Euro zonoje tas rodiklis dar mažesnis. Iškalbingas ir faktas, kad dar prieš trejus metus net 24 šalys viršijo biudžeto deficito kriterijų (ne daugiau nei 3 proc. BVP). Šiandien tokių šalių jau 11.
Visos jos turi suderėtus planus, kaip jos turi tą problemą išspręsti. Sunku pasakyti, ar iš tiesų kai kurios valstybės narės nesilaiko savo įsipareigojimų, nes situacija dėl 2015 m. biudžetų projektų dar yra analizuojama. Negalima išlaidavimo problemos išspręsti akimirksniu, tarsi pamojus burtininko lazdele, tačiau, manau, mes kryptingai ir nuosekliai judame teisinga linkme.
Beje, kad valstybės narės, prieš pateikdamos savo nacionaliniams parlamentams kitų metų biudžetų planus, pirmiausia turi juos parodyti Komisijai, dar prieš keletą metų buvo visiškai neįsivaizduojamas dalykas.
Spėju, kad jūsų pesimistinę išvadą būtent ir paskatino Komisijos aktyvumas, identifikuojant galimas problemas. Anksčiau to nebuvo daroma, tad gal susidarydavo įspūdis, kad ir problemų buvo mažiau.
– Kaip vertinate savo kadenciją: kas padaryta, o kas – ne?
– Nors visuomet galima padaryti daugiau, neslėpsiu, didžiuojuosi tuo, ką pavyko nuveikti. Per kadenciją pateikiau keliasdešimt svarbių pasiūlymų, pradedant pelno mokesčio reforma, nauju muitinės kodeksu, baigiant Europos Prokuratūros steigimu.
Mano kadencijos metu mokesčių politika, iki tol ES buvusi tarsi podukros vietoje, atsidūrė tarp svarbiausių politinės darbotvarkės klausimų. Ypač kova, susijusi su mokesčių sukčiavimu ir vengimu, pakilo į visiškai naują kokybės lygį. Juk dėl šių problemų ES šalys praranda nei daug nei mažai – apie 1 trilijoną eurų per metus. O tai visiškai netoleruotina, ypač šiais krizės nualintų biudžetų laikais.
Esu labai patenkintas, kad šioje srityje pavyko pasiekti esminį proveržį ir priimti iki tol metų metus aklavietėje įstrigusius susitarimus, taip užlopant skyles, kurias mokesčių vengėjai išnaudodavo.
Pastarasis finansų ministrų sprendimas prieš kelias savaites priimtas Liuksemburge – patvirtintas automatinis apsikeitimas informacija apie bankų sąskaitas – tiesiog vainikavo mano darbą šioje Komisijoje. Bankų slaptumo ir finansinio neskaidrumo laikai baigėsi – netrukus ne tik Europos, bet ir viso pasaulio mokesčių administratoriai keisis informacija apie bankų sąskaitose laikomas lėšas, kad kiekviena šalis galėtų tinkamai įvertinti savo piliečių padėtį ir pritaikyti toje šalyje galiojančius mokesčius.
Be abejo, kadencijos metu būta ir nusivylimų, kurių didžiausias susijęs su Energijos apmokestinimo direktyvos peržiūra. Aš siūliau iš esmės pertvarkyti būdą, kuriuo apmokestinama energija, atsižvelgiant į klimato kaitos tikslus ir poreikį užtikrinti sąžiningesnę konkurenciją tarp skirtingų kuro rūšių. Gaila, kad valstybės narės vis dar nepasirengusios ambicingai spręsti problemų šioje srityje.
– Lietuvoje kova dėl biudžeto – arši kaip visada. Daugelis ekonomistų biudžeto projektą laiko pernelyg optimistiniu – pajamų iš PVM planuojama vėl daugiau, nei bus įmanoma jų surinkti. Ką manote apie Lietuvos valdžios naujų metų lūkesčius?
– Reikia pripažinti, kad pagrindo susirūpinti yra. Vyriausybė kitais metais planuoja didinti išlaidas gynybai ir socialinėms reikmėms. O reikšmingų papildomų pajamų priemonių, neskaitant laipsniško akcizų kėlimo alkoholiui ir tabakui, didesnėms išlaidoms padengti kol kas nenumatoma.
Prognozuojamas spartus atlyginimų didėjimas ateinančiais metais leistų pagerinti GPM ir įmokų „Sodrai“ surinkimą. Tačiau esant geopolitinei įtampai tokios prognozės gali ir neišsipildyti.
– PVM šilumos lengvata greičiausiai liks. Kaip vertinate mokesčių lengvatas biudžetuose ir valdžios nenorą jį panaikinti?
– Komisijos ekspertai yra ne kartą konstatavę, kad PVM lengvatos dažniausiai yra per brangus būdas siekti tam tikrų socialinių tikslų.
Be abejo, mes negyvename idealiame pasaulyje, ir reikia atsižvelgti į įvairias realijas, tačiau reikėtų nuosekliai eiti lengvatų neiškraipytos rinkos link.
Vis dėlto ši konkreti šildymo lengvatos istorija dar kartą iliustruoja, kad diskutuojant Lietuvoje apie mokesčių reformas vis dar trūksta sisteminio požiūrio. Nėra tikslinga diskutuoti apie vieną iniciatyvą, ištraukus ją iš konteksto, neanalizuojant įtakos visai sistemai.
Apskritai, kai nėra gaisro, o šiuo atveju kokios nors skubos tikrai nebuvo, buvo galima gerokai iš anksto pradėti šias diskusijas, išsiaiškinti, kaip tai atsilieps vienoms ar kitoms žmonių grupėms, ir tik viską išsiaiškinus priimti informuotą sprendimą.
- Kaip Rusijos embargas paveikė kitų metų šalių biudžetus?
– Komisija bent jau kol kas neužfiksavo pastebimos Rusijos embargo įtakos Europos ekonomikai. Tačiau suprantama, kad tam tikros šalys ir tam tikri sektoriai bus paveikti.
Komisija pasirengusi tikslingai padėti šiems sektoriams, kaip kad dabar padedama žemės ūkio produkcijos gamintojams ir eksportuotojams – šiuo metu skirta iki 344 milijonų erų šio sektoriaus rinkoms stabilizuoti.
Beje, lapkričio 4 dieną Komisija skelbs savo ekonomines prognozes šiems ir kitiems dvejiems metams, tad kokios bus numatomos Rusijos embargo pasekmės, sužinosime netrukus.
– Jūsų kadencijos metu paaštrėjo kova su su lengvatinio apmokestinimo bendrovėmis, tačiau dabar apie tai jau beveik nekalbama. Ar susitaikėte su mintimi, kad įveikti šios hidros nepavyks?
– Jokiu būdu. Galbūt šis klausimas mažiau matomas Lietuvos antraštėse, tačiau darbas niekada nesustojo.
2012 m. gruodžio mėnesį priimtas Europos kovos su mokesčių slėpimu ir vengimu veiksmų planas yra nuosekliai įgyvendinimas. Vienas pavyzdžių – neseniai priimta direktyva, kuri užkirs kelią paplitusiai agresyvaus mokesčių planavimo formai – vadinamiesiems hibridinių paskolų susitarimams.
Kadangi tai yra pasaulinė problema, Komisija kartu su ES valstybėmis narėmis aktyviai dalyvauja, įgyvendinant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) kovos su Mokestinės bazės mažinimo ir pelno perkėlimu veiksmų planą.
Jo įgyvendinimas šį rugsėji jau pasiekė pusiaukelę ir planuojamas užbaigti kitų metų rudenį. Šis priemonių paketas turi galimybių iš esmės pertvarkyti tarptautinę apmokestinimo sistemą ir išspręsti jūsų minimą problemą pasauliniu mastu.
– ES ilgai kovojo su infliacija, tačiau jau kelerius metus niekaip negali įveikti defliacijos. Europos Centrinis Bankas su palūkanų normų mažinimu, ko gero, greitai kasis po grindimis. Ar tai rodo, kad situacija Europoje vis dar yra nestabili?
– Situacijos su infliacija nedramatizuočiau. Išties, ilgalaikė labai žema infliacija gali turėti neigiamos įtakos ekonominiam augimui. Tačiau kol kas žema infliacija greičiausiai sąlygojama trumpalaikių veiksnių ir ilgalaikės žemos infliacijos rizika nėra didelė.
Išskirčiau du trumpalaikius veiksnius. Pirma, labai mažas arba neigiamas infliacijos lygis šiuo metu kai kuriose valstybėse narėse iš dalies atspindi konkurencingumo atkūrimo procesą, t.y. žemesnis kainų augimas šalyje išlaiko žemesnes gamybos išlaidas ir padeda geriau konkuruoti tarptautinėse rinkose.
Mažesnė infliacija taip pat sąlygojama ir pasiūlos veiksnių, tokių kaip mažesnės energijos ir maisto produktų kainos. Tai gali teigiamai veikti realiąsias gyventojų pajamas.
