Lietuvoje tik 1 iš 10-ties prezentacijų yra pakenčiamos kokybės, o likusios pranešėjui pridaro daugiau žalos nei naudos. Taip teigia prezentacijų ekspertas Arturas Laskauskas, jau 6-erius metus kuriantis originalias prezentacijas didžiausių Lietuvos įmonių vadovams.
Spalio 8–12 d. Frankfurto knygų mugėje pristatyta nauja A.Laskausko knyga „Prezentacija kitaip, arba pamirškite migdančias skaidres“, kurią Lietuvoje išleido leidykla „Šviesa“.
Su A. Laskausku kalbamės apie kitokį požiūrį, naujausias prezentacijų madas ir mirties nuosprendį dabartinėms tradicinėms prezentacijoms. - Kaip kokybišką prezentaciją lengviausia atskirti nuo prastos?
- Prasidėjus prezentacijai, patarčiau nueiti į patalpos galą ir pasižvalgyti, ką daro klausytojai. Jeigu pranešėjui kalbant publika paišo ornamentus bloknotuose, akimis klaidžioja už lango, maigo telefonus arba nešiojamuose kompiuteriuose tikrina elektroninį paštą – klausytojams akivaizdžiai nuobodu, o tai – silpnos prezentacijos požymis.
- Už kokią nuodėmę publika dažniausiai baudžia prezentacijos autorių?
- Už piktnaudžiavimą „PowerPoint“ skaidrėmis. Kai pateikiama per daug skaidrių ir per daug teksto ekrane – klausytojai pavargsta ir mintyse atsiriboja. Visada prieš pradedant rengti prezentaciją verta prisiminti, kad žmonės per 7 dienas pamiršta skaidres, bet 7 metus nepamiršta gerai papasakotų istorijų. - Mindaugas Glodas (anksčiau vadovavęs „Microsoft“ padaliniui Baltijos šalyse, o dabar – rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ gen. direktorius), sako, kad jūsų knygoje rado puikių pavyzdžių, kaip parengti įspūdį paliekančią prezentaciją. Gal galite vieną kitą pavyzdį pristatyti ir mūsų skaitytojams?
- Publikai didžiausią įspūdį palieka ne iš anksto pagaminti „konservai“ (taip vadinu „PowerPoint“ skaidres), bet procesas, vykstantis čia ir dabar.
Būtent todėl kurdamas prezentacijas klientams, pasiūlau tinkamu scenarijaus momentu panaudoti „3D“ efektą, pavyzdžiui, parodyti tikrą batų blizginimo šepetį, į tris dalis supjaustyti tikrą bananą, prie rankos antrankiais prisirakinti „pinigų lagaminą“ arba prisisegti tokį patį rankinį laikrodį, kokį turėjo astronautai, skrendantys į kosmosą.
Žinoma, drauge reikalingas specialus tekstas, akcentuojantis pagrindinę idėją.
- Kas pasitaiko dažniau: nėra laiko pasiruošti gerai prezentacijai, ar neįvertinama nauda, kurią gautum iš kokybiškos prezentacijos?
- Pirmas variantas. Dažniausiai sėkmę iš anksto nužudo patys prezentacijų kūrėjai, skiriantys per mažai laiko pasiruošti. Remiantis apklausų duomenimis, maždaug 45 proc. visų vadovų netgi labai svarbiai prezentacijai parengti skiria mažiau negu 1 valandą.
Per tiek laiko ir profesionalo galimybės būtų ribotos.
- Kiek laiko jums pačiam užtrunka padaryti pavyzdinę prezentaciją?
- Porą savaičių ir ilgiau. Esu perfekcionistas – prezentacijos scenarijų perrašau po 5 kartus. Sutinku, nė vienas verslininkas neturi tiek laiko, kad galėtų sau leisti 2 savaites dirbti vien ties prezentacija, bet būtent todėl vadovai į pagalbą ir kviečiasi prezentacijų konsultantus.
Tarp kitko, daugeliui patinka Steve Jobso prezentacijos (vaizdo įrašų yra internete). Jos išties aukščiausio lygio, bet mažai kas žino, kad valandos prezentacijai S.Jobsas ruošdavosi tikrai ne 2 ir net ne 9 valandas. Pasakysiu, kiek jis ruošdavosi: 90 valandų!
- Apie ką dažniausiai pamirštama pagalvoti, kuriant prezentacijas? Kokios prezentacijų kūrėjų klaidos būdingiausios Lietuvoje?
- Pamirštama savęs paklausti: kokia mano pagrindinė mintis, sutelpanti į vieną sakinį? O populiariausia klaida – tobulinti skaidres, bet ne pranešimo turinį. Čia koją pakiša mintis, kad prezentacija yra būtent skaidrės. Tai – mitas. Ne skaidrės „uždirba“ plojimus. Kai pranešėjas gerai žino, ką jis nori pasakyti, skaidrės išvis nebūtinos.
Man pačiam skaidrių beveik nebereikia. Kai vedu dviejų dienų seminarą apie efektyviausias prezentacijas, galiu ir visai nesinaudoti projektoriumi, o dalyviai patys nustemba, kad ir skaidrių niekas nepasigedo, ir laikas kažkaip greitai prabėgo.
Klientų prezentacijose, kurias man tenka taisyti, dažniausiai būna kaltos ne tiek pačios „PowerPoint“ skaidrės, kiek atgyvenęs jų naudojimo būdas. Savo knygoje aš rašau apie naujojo „PowerPoint“ principus ir pristatau 5 pažangesnius skaidrių rodymo metodus iš Japonijos, Amerikos ir Europos. Žinoma, atskleidžiu ir kai kurias savo paslaptis.
- Pasidalinkite bent vienu receptu: ką daryti, kad publikai klausytis prezentacijos būtų įdomiau?
- Per seminarus apie tai kalbu gerą pusdienį, bet galiu trumpai pasakyti supaprastintą receptą tam, kad būtų įdomesnė prezentacijos pradžia.
Tiesiog pasisodinkite gerą draugą ir parepetuokite prezentacijos įžangą (nesvarbu, kokia ji būtų – naudojant skaidres ar visai be jų) ir paprašykite, kad draugas spragteltų pirštais, kai jam pirmą kartą pasidarys įdomu. Viską iki to spragtelėjimo galite drąsiai išmesti – prezentacija iškart turi prasidėti nuo to, kas įdomu klausytojui!
- Penki dalykai, kuriuos privalo turėti kiekviena pavyzdinė prezentacija ir penki, kurių geriau vengti?
- Na, prie privalumų priskirčiau: 1) sau pačiam išsiaiškintą prezentacijos tikslą, 2) aiškią pagrindinę mintį, 3) kuo netikėtesnę įžangą, 4) įsimintiną prezentacijos pabaigą, 5) pranešėjo entuziazmą.
O išvengti linkėčiau šių blogybių: 1) per daug informacijos, 2) neaiški nauda klausytojui, 3) nuobodu, 4) „kalbanti nugara“ (skaitymas iš ekrano, nusigręžus nuo publikos), 5) užrašas paskutinėje skaidrėje: „Ačiū už dėmesį“.
Numanau, kad dėl penktojo punkto ne vienas kilstels antakį, bet apie tai išsamiai kalbu savo seminaruose, todėl paliksiu šiek tiek intrigos.
Didžiausia nesėkmė – kai po prezentacijos auditorija nesupranta, ką pranešėjas siūlo daryti arba galvoti kitaip negu iki šiol (neaiški pagrindinė mintis). Įsivaizduokite tarptautinę įmonę, kurioje kas mėnesį iš 5 valstybių atskrenda 20 aukščiausios kvalifikacijos specialistų ir visą dieną vyksta jų prezentacijos.
Kai sudėsime tokių specialistų valandinį darbo užmokestį su mokesčiais, lėktuvų ir viešbučių kaštus, gausime, kad per metus šis malonumas įmonei kainuoja daugiau nei 200 000 litų. Gerai, jei viskas gerai. Bet jeigu po prezentacijų visiems neaišku, ką jie turi daryti kitaip ir viskas lieka kaip anksčiau – 200 000 litų išmetami į balą. Žinodami vidutinę nesėkmingų prezentacijų procentinę dalį, šveicarai apskaičiavo, kad jų šalyje nepavykusioms prezentacijoms sugaištas laikas vertinamas maždaug 6 milijardais litų per metus.
- Kiek projekto sėkmės gali nulemti viena prezentacija?
- Iki 100 procentų. Ir Lietuvoje žinau pavyzdžių, kai vien pagal prezentacijas klientas nusprendė, kuriai iš besisiūlančių įmonių patikėti savo užsakymą. Tai gali būti ir kelių milijonų vertės užsakymas.
Jūsų skaitytojams siūlau patiems sau atsakyti į klausimą: jei greta stovi du tais pačiais metais pagaminti ir tiek pat kainuojantys BMW limuzinai, kurį iš jų rinktumėtės – ar nešvarų ir be jokių paaiškinimų, ar tą blizgantį, greta kurio stovi malonus savininkas, paslaugiai išvardinantis pagrindinius privalumus ir atsakantis į klausimus (žinoma, su salyga, kad jis nėra apgavikas)?
- Kaip manote, kas turėtų mokyti prezentacijų meno? Ar mokyklose moksleiviai neišmoksta kurti prezentacijų?
- Kol kas dar neišmoksta kurti kokybiškai, bet ir aš dedu pastangas, kad padėtis gerėtų. Pernai buvo išleista mokytojams ir moksleiviams skirta mano knyga „Prezentacija tarsi šou“. Šiemet apvažiavau mokytojus dešimtyse Lietuvos mokyklų – dalinausi savo patirtimi. Šį mėnesį vėl susitikinėsiu su pedagogais Vilniuje, Šiauliuose ir Marijampolėje.
- Ką patartumėte žmogui, norinčiam svarbią prezentaciją patobulinti pačiu lengviausiu būdu?
- Viską sutrumpinti, t. y. atsisakyti trečdalio arba net dviejų trečdalių prezentacijos apimties. Kai tenka trumpinti, nutinka stebuklas – esi priverstas susimąstyti: kurios potemės yra būtinos ir pirmaeilės, o kurios – antraeilės.
Antraeiles potemes galima pasilikti atsargai ir apie jas užsiminti tik tuomet, jei klausytojai pasiteiraus. O jei nepasiteiraus – sutaupysite brangaus publikos laiko.
