Rusija jau kuris laikas nėra įdomi, jei kalbame apie investicijas ar šiaip ekonomiką. Nebent šių sričių koroneriams. Bet daugumai finansų pasaulio jau senokai buvo aišku, kad Rusija pastatė save į tokią poziciją, iš kurios išeitis vienintelė - vienokios ar kitokios formos griūtis.
Po visų pritaikytų sankcijų, atsiradusių papildomų išlaidų ir užsidariusių prekybos kanalų, norint sulaukti problemų Rusijoje, naftos kainos galėjo ir nekristi 50 proc. per pusę metų. Valstybės nebūtų išgelbėjęs ir naftos kainų kilimas iki 150 dolerių už barelį. Atsukus mašinos ratų varžtus, variklio galingumas tampa nebesvarbus.
Būtent todėl daugelis ekonomistų į dabartinę Rusijos situaciją reaguoja pakankamai šaltai. Kita priežastis, kodėl jie reaguoja šalčiau, yra dar paprastesnė. Nes jie prisimena, jog pasaulyje yra daugiau, nei viena valstybė.
Krentančios naftos kainos veikia ne tik Rusiją, bet ir kitas valstybes, kurios naftą išgauna brangiau, nei Arabijos pusiasalis. Realiai tai yra visos likusios naftą eksportuojančios valstybės. Pavyzdžiui Venesuela, Iranas ir JAV.
Šią vasarą JAV nusprendė po 4 dešimtmečių pradėti eksportuoti naftą. Sprendimą paskatino skalūnų naftos bumas, kurio metu JAV atsirado daug naujų energetikos kompanijų. Nesileidžiant į technologines detales, šiuo būdu išgauti naftą teoriškai yra efektyviau, bet kol kas tai kainuoja brangiau. Todėl dabar JAV vidutinė naftos išgavimo kaina yra maždaug 2,5 karto didesnė, nei Saudo Arabijos.
JAV sprendimas pradėti eksportuoti brangiau išgaunamą skalūninę naftą ir taip papildyti pasaulinę naftos pasiūlą nepatiko kai kuriems OPEC nariams. Dar nesenai sklido gandai, jog B.Obama kaip R.Reaganas susiderėjo su OPEC dėl naftos kainos sumažinimo, siekiant sunaikinti Rusiją. Bet dabar panašu, jog tai buvo tik gandai.
Beveik garantuotai galima teigti (nes tai sakoma visiškai atvirai), kad OPEC tiesiog nori ir toliau dominuoti naftos rinkoje. Paaukodama kelias savo nares, nusprendė stumti kainą iki tokios ribos, kuri būtų nuostolinga JAV, bet vis dar pelninga stipriausioms OPEC narėms.
Todėl kilo rimtų problemų vakarų pasaulio energetikos kompanijoms. Tiek smulkiosioms, tiek industrijos gigantams.
Smulkiosios įmonės, kurios užsiima JAV skalūninės naftos išgavimu, savo veiklą finansavo iš lengvai gaunamų skolintų pinigų. Skolinti jie nemaža dalimi buvo leidžiant obligacijas. Kita skolintų pinigų dalis ateidavo geram bankininkui spaudžiant žalią mygtuką.
Bet kuomet tavo veiklos modelis tampa potencialiai nebe pelningu, gerasis bankininkas nuima pirštą nuo mygtuko ir liepia pradėti išsimokėti skolas, kol dar nebankrutavai. O išleistų obligacijų turėtojai pradeda tas obligacijas pardavinėti, taip keldami skolinimosi kainas.
Viską suvedant į vieną - skalūninės naftos kompanijoms tampa sunkiau ir brangiau skolintis. Nors obligacijų palūkanų normos pakilo vos keliais procentais, dauguma tų kompanijų tokią didelę dalį veiklos finansuoja iš įvairių įsiskolinimų, jog kelių procentų palūkanų normų pakilimas reiškia daugiau nei dešimčia procentų išaugusias skolinimosi sąnaudas.
Tad naftos kainų kritimas pradėjo naujai susikūrusių naftos kompanijų bankrotų bangą (kol kas tik prasidėjo). Nesuprantate, kas čia baisaus, nes kompanijos naujos ir mažos?
Mažųjų energetikų obligacijos yra dalis aukšto pajamingumo obligacijų rinkos. O šios rinkos dydis per keletą pastarųjų metų vien JAV išsipūtė iki 1,5 trilijono JAV dolerių. Tai yra maždaug dešimtadalis JAV bendrojo vidaus produkto. Arba apie 75 proc. Rusijos bendrojo vidaus produkto. Kaip patogiau.
Maždaug 20 procentų šios rinkos sudaro energetikos kompanijos, kurių daugelis tiesiogiai ar ne priklauso nuo naftos kainų. Todėl atsiradus didesniems neramumams, pirminėje rizikos zonoje atsiduria maždaug 300 milijardų JAV dolerių (15 proc. Rusijos BVP), o antrinėje, dėl tarpusavio susietumo per įvairius išvestinius instrumentus, maždaug 1-2 trilijonai JAV dolerių (50-100 proc. Rusijos BVP). Apie tolimesnes potencialias rizikos zonas nepasakosiu.
Tai tiek apie smulkiuosius. Apie energetikos gigantus šiek tiek trumpiau, nes ten viskas žymiai paprasčiau.
Pagal rinkos kapitalizaciją, vien į S&P500 indeksą patenkančios energetikos kompanijos yra vertos maždaug 3,3 trilijonų dolerių. Dėl krentančių naftos kainų, jos natūraliai patiria nuostolius. Nuostolius generuojančias kompanijas investuotojai parduoda. Parduodamų kompanijų akcijų vertė krenta.
Per pastarąjį mėnesį S&P500 energetikos sektorius prarado apie 10 proc. vertės. Kitaip sakant, iš JAV akcijų rinkos dingo beveik du kartus daugiau vertės, nei Rusija vidutiniškai sukuria per mėnesį.
Gera žinia ta, jog JAV visa tai nėra ypatingai baisu. Ilgesniuoju laikotarpiu, krentančios naftos kainos skatins vartojimą, gamybą ir visaip kitaip kels ekonomiką. Tas pats galioja ir Europai. Bet tarp ilgojo ir trumpojo laikotarpių egzistuoja laiko tarpas, per kurį iš vienų rankų į kitas gali nukeliauti ne vienas trilijonas dolerių.
Prie to ypatingai gali prisidėti ir Kinijos ekonomikos lėtėjimas, bei galimi besivystančių šalių bankrotai. Situacija pradeda darytis panaši į 1998 metų krizę. Tuomet dėl nukritusių naftos kainų ir kapitalo bėgimo į JAV, viena po kitos pradėjo bankrutuoti besivystančios valstybės. Krizė nebuvo tokia baisi kaip 2008, tačiau jos metu gerokai pasikratė visas pasaulis.
Nors kalbėti apie tokią krizę anksti, bet daugiausia dėl energetikos ir finansų sektoriaus kritimo, per pirmąsias gruodžio savaites pagrindiniai JAV ir Europos indeksai prarado 3-7 proc. vertės. Aukšto pajamingumo obligacijų palūkanų normos šoktelėjo 10-30 proc.
Išvestinių instrumentų rinka signalizuoja, jog šio sektoriaus kritimas dar nesibaigs. Analitikai spėja, kad jis baigsis nebent kartu su naftos kainų kritimu. Nors ateities numatyti negali niekas, bet potencialiai turime problemą.
Todėl ekonomistai ir neskuba džiaugtis taip staigiai krentančiomis naftos kainomis. Jų kritimas, dėl to kylančios problemos besivystančiose rinkose ir energetikos sektoriuje ir iš to kilusi panika gali sukelti ir naują pasaulinę finansų krizę.
Skamba baisiai? Taip ir turėtų. Kad nustotumėte galvoti, jog pasaulyje egzistuoja tik Rusija ir neigiami žaliavų kainų šokai veikia tik ją išskirtinai. Panikuoti reikalo nėra. Bet yra reikalas nustoti džiūgauti dėl to, kas įvyko ir pradėti blaiviai vertinti susidariusias ateities perspektyvas.
