Apibendrinus tai turėtų reikšti, kad galinčių dirbti asmenų skaičius siekia apie 1,774 milijono.
Atrodo visai neblogai, kadangi vienam pensijinio amžiaus sulaukusiam asmeniui tenka beveik trys darbingi asmenys. Nedarbas, kuris 2014 m. vidutiniškai siekė apie 10,9 proc., taip pat nelabai pablogina šį rodiklį.
Kitas neigiamas faktorius – emigracija, apie kurią dažniausiai kalbama su tam tikra grėsme – nėra tokia jau ir reikšminga, nes, nors per pastaruosius 10 metų iš Lietuvos išvyko net 513 tūkst. žmonių, tačiau realus emigracijos ir imigracijos santykis yra apie 32 tūkst. gyventojų per metus. Nemažai, bet prisiminus, kad taip mažėja nedarbas, o tuo pačiu – ir socialinės išmokos, be to, dalis svetur uždirbtų pinigų grįžta Lietuvon, tai nėra kritinis veiksnys, nulemiantis Lietuvos socialinę gerovę.
Ir nors per ateinančius 10 metų į pensiją turėtų išeiti dar apie 372 tūkst. Lietuvos gyventojų, juos pakeis apie 390 tūkst. darbingo amžiaus sulaukusio šiuo metu besimokančio jaunimo. Todėl sakyti, kad visuomenė Lietuvoje sparčiai sensta, vargu ar galime. Tiesa, emigracija gali šiuos skaičius pakoreguoti, bet, kaip ankščiau paminėta, emigracija turi ir teigiamą pusę, nes emigrantai dar nėra pamiršę Lietuvos, ir jų siunčiami svetur uždirbti pinigai leidžia Lietuvai ekonomikai suktis smagiau.
Be jokios abejonės, dabartiniai keturiasdešimtmečiai ir vyresni jau pagalvoja, kokios pensijos jie gali tikėtis. Tačiau šios mintys dažnai nuvejamos tolyn, nes kur kas aktualiau yra galvoti, kaip pragyventi šiandien. Ir tai nėra tik pavienių Lietuvos gyventojų mintys. Kaip rodo oficialūs ES statistikos tarnybos Eurostat skaičiai, 2013 m. Lietuva iš 28 ES narių buvo tik 7–oje vietoje nuo galo su 30,8 proc. - 917 tūkst. visų Lietuvos gyventojų – gyvenančių žemiau oficialios skurdo ribos. O tai reiškia, kad beveik kas trečias žmogus Lietuvoje skursta. Pagal šį rodiklį Lietuvą „aplenkė“ tik Rumunija, Serbija, Bulgarija, Vengrija, Latvija ir Graikija.
Tiesa, vertėtų paminėti, kad oficiali skurdo riba pasiekiama tada, kai vienam šalies gyventojui tenkančios pajamos (įskaitant visas socialines išmokas) nesiekia 60 proc. vidutinių tos šalies gyventojų pajamų.
Kadangi turime bendrą Europos prekių, paslaugų ir darbo rinką, verta pažiūrėti, kaip atrodome visos ES kontekste. Eurostat nurodo, kad 2013-aisiais vidutinės Lietuvos gyventojo metinės pajamos siekė 4 698 eurus. Tai reiškia, kad žemiau skurdo ribos gyvena Lietuvos gyventojai, kurių mėnesinės pajamos nesiekia 235 eurų (įvertinus ir vaikus bei išlaikytinius).
Vidutinės ES vieno gyventojo pajamos siekia 15 382 eurus per metus arba 1 282 eurus per mėnesį. Vertinant visos ES mastu, žemiau skurdo gyvena žmogus, kuriam per mėnesį tenka mažiau pajamų nei 769 eurų. Skaičiuojant taip, žemiau skurdo gyvena didžioji dalis Lietuvos.
Tačiau minėta Lietuvos gyventojų dalis, gyvenanti žemiau skurdo ribos, t. y. 30,8 proc., gali dar labiau padidėti, jeigu vertinsime namų ūkius pagal vaikų (išlaikytinių) skaičių ir tėvus, kurie uždirba pajamas.
Remiantis Eurostat leidiniu „Living Condition in Europe, 2014 Edition“, ši skurdo riba Lietuvoje gali šoktelti ir iki 51 proc. tais atvejais, jeigu šeimoje tik vienas iš tėvų arba abu tėvai dirba, tačiau šeimoje yra daugiau nei du vaikai.
Todėl ypatingą dėmesį reikėtų skirti valstybės ilgalaikei strategijai, remiant šeimas, auginančias vaikus.
Pasiguosti galime nebent tuo, kad, lyginant lietuvių perkamąją galią palyginamosiomis kainomis, ES esame kažkur antrojoje sąrašo pusėje, bet visgi arčiau vidurio, nes kai kurios prekės ir paslaugos Lietuvoje dar tebėra pigesnės.
Todėl, kalbant apie mokestines–socialines reformas, reikia įvertinti, kad mokesčių didinimas problemų neišspręs. Didesni mokesčiai mažins ekonomikos vystymąsi, didins šešėlį, vers ieškoti mažiau apmokestinamų verslo ir darbo jėgos formų, skatins dar didesnę darbo jėgos ir kapitalo emigraciją.
Be to, ES pastebima bendra tendencija, kad 20 proc. gyventojų gauna 40 proc. visų pajamų. Lietuva čia nėra išimtis, o tai reiškia, kad nepriklausomai nuo mokestinės aplinkos ir ekonomikos, tie minėti 20 proc. gyventojų vis tiek sugebės pasiimti didžiąją dalį šalyje uždirbamų pajamų. Tokia, deja, yra rinkos ekonomika.
Ką gi galima padaryti? Žinoma, kad galima atlikti brangiai kainuojančią šalies socialinės–mokestinės reformos studiją, kuri greičiausiai nuves į aklavietę.
Tačiau paprastesnis sprendimas, turintis ilgalaikę perspektyvą, būtų visų pirma labiau pasirūpinti šeimomis, kurios augina mažamečius vaikus. Nes būtent vaikai ir bus mūsų socialinės gerovės garantas ateityje.
Dabartiniu metu taikomas 200 Lt papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis už kiekvieną auginamą vaiką praktiškai tik labai menkai palengvina šeimų, auginančių vaikus, finansinę padėtį.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad galima ne tik didinti mokesčius, bet mažinti ir išlaidas. Pastaruosius trejus metus dirbančiųjų valstybės sektoriuje procentas siekia apie 33 proc. visų dirbančiųjų. Tai reiškia, kad dviem dirbantiesiems privačiame sektoriuje tenka po vieną biudžetininką. Gal, gerai pamąsčius, galima ir čia rasti taupymo galimybių?
Ir vargu, ar tam reikia trijų ar daugiau milijonų litų, įsigyjant socialinės reformos modelį, skirtą darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinio-administracinio reformai. Turime visą eilę ministerijų bei jų darbuotojų, gaunančių atlyginimą, kurie ir turėtų atlikti panašias studijas.
Komentaro autorius yra „Alafinos“ finansų ekspertas.
