Tačiau laužyti šią taisyklę yra būtina. Galbūt nėkart nesusimąstėte, kokį poveikį piniginei daro neracionali baimė kalbėti apie pinigus? Išties nemažą. Šis socialinis tabu turi tiesioginį ryšį su Lietuvos gyventojų finansinio raštingumo stoka. Mokėjimas protingai tvarkytis su turimais pinigais nepriklauso nuo to, kokią vidurinę ar aukštąją mokyklą baigei. Finansinio raštingumo pradmenys, deja, nėra privalomi Lietuvos mokyklose, todėl šiuos įgūdžius dažniausiai formuoja šeimos „universitetai“.
Bet ar įmanoma finansinio raštingumo pagrindų išmokti aplinkoje, kurioje nėra finansinės kultūros, kur apie finansus kalbama puse lūpų, o ir pinigai net nevadinami pinigais, tik „pinigėliais“? Vargu. Prisiminkite savo patirtį – ar tėvai su jumis vaikystės ar vėlesniais paauglystės metais atvirai ir išsamiai kalbėdavosi, kaip reikia elgtis su pinigais, kad jų nepritrūktumėte? Gyventi pagal pajamas, planuoti išlaidas, sekti biudžetą, protingai taupyti, prioritetizuoti pirkinius – su svarbiausiomis asmeninių finansų valdymo taisyklėmis pradėti pažindintis turėtų kiekvienas mažametis, ėmęs disponuoti „nuosavais“ pinigais.
Deja, Lietuvoje vos trečdalis vyresniųjų klasių moksleivių mano, kad jie moka elgtis su pinigais (tą parodė prieš kelerius metus „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto atlikta moksleivių apklausa). Vartojimo kreditų statistika taip pat rodo, kad dažniausiai „greitų“ pinigų liūnas įtraukia jaunus žmones, kuriems už pagrindinių asmeninių finansų tvarkymo taisyklių laužymą tenka mokėti dvigubą kainą. Ir to priežastis dažniausiai būna elementarus nežinojimas – tiesiog jų niekas niekada nemokė, kaip protingai elgtis su pinigais. Lyg visa tai jau turėtume turėti savo mąstymo „matricoje“ nuo pat gimimo.
Tačiau gera žinia yra ta, kad mokytis finansinio raštingumo niekada ne vėlu. Galite skaityti protingas knygas, galite net užsirašyti į specialius kursus – kodėl gi nepasimokius „vairuoti“ šeimos biudžetą taip pat nuosekliai, kaip kad mokėtės vairuoti šeimos automobilį? Arba tiesiog išdrįskite apie asmeninių pinigų valdymą pasikalbėti su savo draugais ir artimaisiais, paklausinėkite jų, kokiomis „auksinėmis" taisyklėmis jie vadovaujasi ir jas pritaikykite praktikoje. Būtent taip ir pasielgė viena mano pažįstamų.
Pavadinkime ją Ugne. Jai – trisdešimt keli, ji dirba, viena augina vaikus ir gyvena „nuo algos iki algos“. Jos nuolatiniai nusiskundimai kurdingstamanopinigai baigėsi tada, kai išgirdo bendraamžės pasakojimą, kaip ana skrupulingai susižymi visas (!) išlaidas, kurias mėnesio pabaigoje išanalizavusi nusistato ribas, kiek lėšų vienai ar kitai išlaidų grupei ji galės skirti kitą mėnesį. Ne, Ugnė čekių į šeimos buhalterijos knygą neklijuoja (tam ji neturėtų laiko), bet visur, kur įmanoma, atsiskaito kortele, o duomenų analizę atlieka jos interneto banko sistema.
Ši paprasta išlaidų sekimo taisyklė neretai „demaskuoja“ vieną ydingą įprotį – kiek daug pinigų išleidžiame mažomis sumomis. Taip leisdami pinigus nesijaučiame išlaidaujantys, todėl tik suvedę biudžeto balansą mėnesio pabaigoje, galime objektyviai įvertinti, kiek netenkame lėšų antraeilės svarbos smulkiems pirkiniams. Ugnės piniginėje pinigų nepadaugėjo, tačiau dabar ji bent žino, kur „dingsta“ jos pinigai.
Šio komentaro tikslas nėra paskatinti beatodairiškai laužyti nerašytas mandagumo taisykles ar nuo rytojaus pradėti sekti savo biudžetą (nors tai, beje, gera mintis). Pradžioje pakaktų bent pagalvoti ir įvertinti, ar pakankamai pačioje artimiausioje aplinkoje mes kalbamės apie pinigų valdymą ir skirti laiko atviram pokalbiui su partneriu ir vaikais apie protingą finansų valdymą.
Odeta Bložienė yra „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje.
