Juk, anot ekonomisto, kai įstatymas numato, koks valstybės įmonių skaičius turi būti tam tikrame valstybės išteklius valdančiame sektoriuje, akivaizdžiai suvaržomos galimybės efektyviau valdyti valstybės turtą.
„Kitų šalių patirtis rodo, kad urėdijos iš tokio paties miško ploto gali uždirbti daug daugiau pelno. Yra gausybė rodiklių, liudijančių, kad Lietuvos miškų ūkis valdomas neveiksmingai.
Bet net ir nesigilinant į tai, vis tiek sukuriamas keistas precedentas – įstatymu užkertamas kelias Vyriausybei įgyvendinti sektoriaus reformas“, – sakė N.Mačiulis.
Seimas, atsukęs nugarą prezidentės veto, pritarė Miškų įstatymo pataisoms. 42 urėdijos išliks, nors trečdalis jų ir dirba nuostolingai. Tuo, kad urėdijas pavyko išsukti nuo pertvarkos, garsiau nei miškininkai džiūgauja ir „žalieji“. Pasak jų vado Lino Balsio, Seimo priimtos pataisos apsaugos miškus nuo žalingų reformų. Tačiau kai „žalieji“ ima kalbėti apie žalą, būtent jos ir reikia ieškoti. Kas gi nutiko?
Vyriausybės reformos – nė motais
Tačiau Seimas įgnybo net ne prezidentei Daliai Grybauskaitei, vetavusiai pataisas. Jis pakišo kiaulę pačiam ministrui pirmininkui. Miškų ūkio pertvarka – tai Vyriausybės atsakomybė, nes jos galioje yra miškų ūkio valdymas. Pastaroji juk užsimojo jį pertvarkyti – perduoti valdymą į vienas rankas. Ir, anot Prezidentės spaudos tarnybos, D.Grybauskaitė įstatymą vetavo būtent premjero Algirdo Butkevičiaus prašymu.
Iki šiol įstatymas nenumatė, kiek urėdijų turi būti Lietuvoje. Tad dabartinės įstatymo pataisos sutrukdė Vyriausybės suplanuotą reformą.
Vetuoti pataisas prezidentė buvo prašiusi ir Lietuvos pramonininkų konfederacija.
Dabar tik tenka atkartoti tai, kad Lietuva, kaip ir Vengrija, ir toliau lieka paskutinės ES narės, kuriose miškų valdymas nesikeitė nuo sovietinių laikų. Visose kitose ES šalyse miškų sektorius yra valdomas centralizuotai.
Dėl atidėliojamos miškų ūkio pertvarkos Lietuva yra sulaukusi pastabų iš Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO).
Liko prie senos geldos
Pasak daugybę metų miškų sistemoje dirbusio dr. Stasio Mizaro, Seimas sumovė urėdijas ant vieno kurpalio, taip apsunkindamas permainoms kelią.
„Nereikėjo įstatyme nurodyti urėdijų skaičiaus. Yra gausybė problemų, kurias būtina įveikti, bet užfiksavus įmonių skaičių, jos niekur nedings. Nes tų įmonių yra ir labai mažų, daug jų ir nuostolingų.
Gyvenimas juk keičiasi, urėdijos dabar – pelno siekiančios įmonės. Kam gi įstatymu užfiksuoti dabartinę būklę? Tai – blogai. Galop ir normali konkurencija turi atsirasti tarp privataus ir valstybinio miškų ūkio“, – sakė S.Mizaras.
Darbo vietos nedings
Pasak Valstybės valdomų įmonių Valdymo koordinavimo centro (VKC) specialisto Deivido Gabulo, Seimas laikinai užkirto reformai kelią, nors ji jau buvo įsibėgėjusi.
„Ateityje, jei ir toliau bus einama reformos keliu, sujungiant miškų urėdijas – jų valdymui centralizuoti bus daugiau kliūčių. Reikės prašyti, kad Seimas pakeistų įstatymą.
Mūsų pozicija – miškų urėdijos turi būti stambinamos. Vienas valdytojas veikia daug veiksmingiau, nei 42. Juoba kad rimtų argumentų, kodėl reikia išsaugoti tokį urėdijų skaičių, taip ir neatsirado. Vienintelis jų – kad taip miškai buvo valdomi prieškariu.
Tuo tarpu centralizavus valdymą nedingtų nei darbo vietos, nesumenktų nė mokami mokesčiai, atvirkščiai, valstybė gautų daugiau naudos. Juk nei pačios įmonės dingtų, nei darbuotojai būtų atleidžiami, nebent sumažėtų administratorių. Nėra taip, kad centralizavus valdymą, regionams tai sukeltų didžiulių nuostolių“, – kalbėjo D.Gabulas.
Be to, anot pašnekovo, centralizavus valdymą, būtų skatinama ir miškų pramonė, pavyzdžiui, Skandinavijos miškų sektoriuje ji daug didesnė – jame veikia lentpjūvės, medienos, baldų gamybos įmonės ir kitos.
Pelningumas – mažiausias iš Baltijos šalių
VKC duomenimis, Lietuvos valstybinių miškų plotas, skirtas komercinei veiklai vystyti sudaro 0,75 mln. ha.
Yra atvejų, kai miškų urėdijų valdomas komercinio miško plotas daugiau kaip 4 kartus mažesnis nei kitose palyginamosiose šalyse.
Kitose Baltijos bei Skandinavijos šalyse valstybinius miškus valdo po vieną valstybės valdomą įmonę (VVĮ).
Didžiausi skirtumai tarp Lietuvos miškų ir užsienio šalių miškus valdančių įmonių – jų veiklos efektyvumo rodikliuse.
Veiklos pelningumas Lietuvoje yra mažiausias ir sudaro 20,4 proc., Tuo tarpu Latvijoje jis siekia 27,8 proc., o Švedijoje net 36,6 proc.
2013 metais Lietuvoje urėdijų nuosavo kapitalo grąža tesiekė 3 proc., tuo tarpu Švedijos „Sveaskog“ nuosavo kapitalo grąža sudarė 8,8 proc., Suomijos – 4,4 proc.
Lietuvos urėdijų 2013 metais vidutinis darbuotojų skaičius buvo daug didesnis nei kitose palyginamosiose įmonėse. Vienam darbuotojui vidutiniškai priskiriama 0,19 tūkst. ha, kai tuo tarpu Latvijoje beveik 6 kartus daugiau (1,09 tūkst. ha), o Švedijoje net 18 kartų daugiau (3,45 tūkst. ha).
Užsienyje yra paplitusi praktika specialiems miškų ūkio darbams samdyti subrangovus. Subrangovų paslaugos leidžia įmonėms specializuoti savo veiklą ir tokiu būdu optimizuoti naudojamus išteklius, didinti jų panaudojimo efektyvumą. Tuomet, kai urėdijos dalį veiklų perduoda subrangovams, yra skatinama privataus verslo plėtra regionuose.
Trečdalis urėdijų – nekonkurencingos
Generalinės miškų urėdijos duomenimis, maždaug trečdalis urėdijų nepasiekia valstybės nustatytos mažiausios – 5 proc. pelningumo normos: jos yra nekonkurencingos.
Skaičiuojama, kad, padidinus privalomųjų miško ūkinių, atkūrimo, priežiūros ir apsaugos darbų normą į iki recesijos buvusio lygio – 80 proc., miškų urėdijos turėtų didinti išlaidas minėtiems darbams įvykdyti, bet tuo pačiu išlaikyti minimalaus pelningumo lygį. O tai 42 miškų urėdijoms – misija neįmanoma. Negalinčių pasiekti minimalaus pelningumo normos įmonių skaičius padidėtų nuo 15 iki 26, iš kurių 5 taptų nuostolingomis.
Teigiama, kad prie 80 proc. normos nustatytų miško ūkinių darbų būtų nevykdomas ir Vyriausybės nustatytas grynojo pelno rodiklio 2013-2015 m. vidurkis – 28 mln. eurų kasmet.
