Tuo tarpu ūkininkams tai – gyvybės ir mirties klausimas.
Lietuvos smulkūs, vidutiniai ir stambūs pienininkystės ūkiai bei žemės ūkio bendrovės junta neregėtos pieno perdirbimo ir prekybos monopolizacijos pasekmes.
Pajamos dingo
Už 2015 metų sausį-rugpjūtį parduotą pieną jų pajamos buvo 35 proc. mažesnės, palyginti su 2014 metų tuo pačiu laikotarpiu.
Pieno perdirbėjai pieno gamintojams už žaliavinį pieną temoka 17-18, o pavieniais atvejais – smulkiesiems – vos ...8 euro centus. Juk parduotuvėje pieno litras kainuoja dešimtį kartų brangiau. Vidutinė pieno kaina Lietuvoje nesiekia nė 75 proc. Europos Sąjungos (ES)pieno supirkimo kainų vidurkio.
Žaliavinio pieno kainos, kurias moka mūsų šalies perdirbėjai gamintojams, yra vienos iš mažiausių ES. Ir kol kas jokių pragiedrulių nematyti.
Mūsų šalyje nėra institucijos, kuri galėtų sustabdyti savivaliavimą, neleistų piktnaudžiauti, žeminti ir niekinti sunkiausiai dirbančių ir galo su galu nesuduriančių bei jau bankrutuojančių pienininkystės ūkių.
Konkurencijos tarnyba – bejėgė
Kai kurie Lietuvos pieno ūkiai artėja prie liepto galo. Jie varto Konkurencijos tarybos parengtą 82 lapų „paguodžiantį veikalą“ ir negali suvokti, kodėl jis toks keistas.
Perskaičius šį traktatą, ir man kilo keistų jausmų. Verkti ar juoktis?
Šis darbas, pieno gamintojų akimis, nevertas nė vieno euro cento.
Vieni žaliavinio pieno gamintojai jį perskaitę iki galo ir sugaišę daug brangaus laiko, kiti gi pradėję skaityti, bet pasipiktinę tyrėjų tuščiažodžiavimu, išmetė šį traktatą į šiukšlių dėžę.
Vienų ir kitų nuomonė sutampa, kad atliktas tyrimas atitinka studento kursinio darbo lygį, kuris rašomas pirmąjį kartą.
Įdomiausia, o gal juokingiausia tai, kad kai kurie teiginiai, išvados, siūlymai kartojasi dešimtis kartų. Atrodo, jog ir tyrėjų buvo ne viena dešimtis, kurie savo pamąstymus sudėjo į atskirus lapus ir susegė juos į vieną knygą.
Tyrimas atliktas ne analizuojant ir tikrinant pieno ir pieno produktų rinkos dalyvių veiklą ir rezultatus pačiuose objektuose, o ... apklausos būdu.
Ir vėl juokinga. Apklausiamieji atsakė, kas jiems palanku ir naudinga. Tai koks tada čia tyrimas?
Net patys tyrėjai pareiškė, kad sunku tikėtis objektyvios ir teisingos informacijos, paremtos faktais ir atskaitomybės dokumentais. Vadinasi, čia – ne tyrimas, o tik atliktas formalumas, susiklosčius nesąžiningai situacijai pieno ir jo produktų rinkoje.
Keista ir tai, kad „tyrimo medžiagoje“ nenustatyta ne tik nesąžiningumo, piktnaudžiavimo, bet ir mažiausių klaidelių.
Visi sektoriaus subjektai išimtinai teisūs, išskyrus žaliavinio pieno gamintojus. Šie – visiški nevykėliai: nekuria kooperatyvų, pieno gamintojų organizacijų, o jei ir įkuria kooperatyvus, tai šie per maži ir neveiksnūs.
Neatsitiktinai pieno knygoje pateikti kooperatyvų steigimo įstatai, nurodyta kur įmanoma gauti informaciją apie pieno gamintojų organizacijų steigimo tvarką. Išvardytos visos pieno sektorių prižiūrinčios institucijos ir organizacijos, jų veiklos sritys. Pasirodo tokių yra net 9. Deja, jų veikla ir rezultatai Konkurencijos tarybos tyrėjų liko netirti.
Beteisiai ir bebalsiai
Nuo 2012 metų sausio 1 dienos iki šių metų pradžios karvių skaičius Lietuvoje sumažėjo 15 tūkstančių, o pienininkystės ūkių – net 17,1 tūkstančiu. Jei situacija pieno rinkoje artimiausiu metu nesikeis, pienininkystės ūkių bankrotai didės geometrinės progresijos greičiu.
Kas užjaus, paguos ir bent dalinai pagerins pienininkystės ūkių situaciją? Jei paklaustumėte bet kurio Lietuvos žmogaus, ką jis norėtų dirbti – melžti karves, gaminti pieno produktus ar juos pardavinėti, – kaip manote, kokio atsakymo sulauktumėte?
Konkurencijos tarybos tyrėjų rekomendacijos kurti daugiau ir stambesnius pieno gamintojų kooperatyvus, esant dabartinei nevaldomai situacijai, žaliavinio pieno kainų nepakeis.
Kooperatyvų ir gamybinių organizacijų kūrimas be laiko gaišaties, dar ir kainuoja. Jų išlaikymas žaliavinio pieno savikainą tik padidintų. Žemės ūkio žaliavinį pieną gaminančios bendrovės kasdieną parduoda po kelias tonas pieno ir atitinka stambaus kooperatyvo statusą.
Ir kas iš to? Jiems mokamos tos pačios kainos, kaip ir ūkininkui.
Pasak konkurencijos tyrėjų, pieno kainos priklauso ir nuo tiekėjų lojalumo. Lojalumą šiuo atveju galima suprasti kaip vergiškumą, – nesiskųsk valdžiai, nekeik perdirbėjo, pataikauk jam ir būk paklusnus.
Tada, turėdamas ir vieną karvę, už jos pieną gausi daugiau nei turėdamas 300.
Iš tiesų ir patys tyrėjai betirdami pasiklydo kainose. Viename puslapyje teigiama, kad už pieną daugiau mokama kooperatyvams, o kitame – atvirkščiai: esą pavieniams ūkininkams mokama daugiau. Kur tiesa? Ji paklydusi sukčių labirintuose.
Niekas negalėtų paneigti, kad kas rašyta ar nerašyta apie sunkiausią ir labiausiai varginantį pieno gamintojų darbą, yra liūdna tikrovė.
Didžiausią pagaminto pieno produktų vertės dalį nusirėžia visateisiai ir visagaliai pieno perdirbėjai, po to – prekybininkai. Likusiais trupinėliais turi dalintis beteisiai žaliavinio pieno gamintojai.
Bet apie teisingą ir sąžiningą pajamų bei pelno pasiskirstymą Konkurencijos tarybos tyrėjai net neužsimena. Jiems tai – neįdomu. Pieno gamintojai per metus patyrė apie 21 mln. eurų nuostolių.
Visagaliai ir visateisiai
Konkurencijos tarybos tyrėjai nekaltybės nepraradusiems pieno perdirbėjams priekaištų neturi. Jie tesiūlo vienintelę išeitį – derybas. O jos – ir buvusios, ir būsimos – yra bevaisės. Tarp pieno gamintojų ir pieno perdirbėjų derybinės galios – absoliutus disbalansas.
Apie pieno perdirbimo įmonių vadovų išdaigas rašoma, kalbama ir rodoma pirštu bei per televiziją – kasdien. Bet nenugalimieji teisuoliai nuotoliniu būdu Konkurencijos tarybos tyrėjams paaiškino, kad tai tik priekaištautojų slogus sapnas.
Ko verti teiginiai, kad pieno perdirbėjai iš Latvijos ir Estijos žaliavinį pieną perka pigiau nei iš savųjų gamintojų? Pirma, Latvijoje ir Estijoje žaliavinis pienas yra superkamas brangiau nei Lietuvoje. Kur rasi tokį kvailį, kuris namuose gaudamas didesnę kainą, kaimynui parduos pigiau? Antra, net jei būtų kažkas panašaus, pridėjus transportavimo išlaidas ir kelis kartus didesniu atstumu, šiuo atveju iš Latvijos ir Estijos valstybių, – jo kaina, nėra dvejonių, yra kur kas didesnė nei perdirbėjas dabar moka saviesiems. Tai – tik vienas epizodas. O jų tiek daug, kad nors pienovežiais vežk.
Kita vertus, pieno perdirbėjai tarpusavyje žaidžia „žaidimus“, kurie pagamintos produkcijos savikainą didina. Jie vieni kitiems iš panosės vežasi žaliavinį pieną.
O juk čia galėtų dominuoti bent elementarus padorumas, pasiskirstant teritorijomis, kad kiekvienai perdirbimo įmonei pieno gamintojai būtų kuo arčiau. Bet kur tau! Nesvarbu, kad ir vidaus rinkoje taip elgiantis taškomasi ekonomiškai nepagrįstomis išlaidomis, kurios vėl gi didina produkcijos savikainą.
Konkurencijos tarybos tyrėjai, apklausę gamintojus ir perdirbėjus paaiškino, kad ilgesnių sutarčių vengia ir vieni, ir kiti. Bet priežasčių nepaaiškina, nes netyrė ir nežino. Net teoriškai aišku, kad ilgesnis sutarčių terminas perdirbėjui naudingesnis, nes jo pasekoje stabilesnė gamyba ir ekonomika. Kita vertus, ir pieno gamintojams bei tiekėjams, jei būtų priimtina kaina, ilgalaikės sutartys taip pat būtų naudingesnės.
Konkurencijos tarybos tyrėjai pieno perdirbėjų atžvilgiu padarė „išskirtines“ išvadas. Štai viena iš jų: „Pirmiausia pieno kainai įtaką daro tiekėjų siūlomo pieno bei paties tiekėjo savybės“. Tai bent! Kodėl nepaaiškino, kokias savybes privalo turėti tiekėjas, kad jam už pieną būtų mokama nenuostolinga kaina.
Įdomi ir apibendrinančioji išvada. Joje teigiama, jog „pieno perdirbėjai yra vieni iš svarbiausių pieno supirkėjų, superkančių pieną tiesiog iš gamintojų, taigi, jų pieno supirkimas daro didelę įtaką pieno gamintojams“. Kas gi kitas, jei ne visagalis ir ne visateisis turi galimybę daryti didelę įtaką silpnesniam? Nuostabu! Tik kažin ar ilgai?
Perdirbėjai, supirkdami žaliavinį pieną žemiau jo savikainos, ir to pasėkoje bankrutuojant teikėjams-gamintojams kerta šaką, ant kurios patys sėdi. Galutinis rezultatas – ir jų pačių bankrotas. Kita vertus, rinkos plėtojimas yra ne prielaida, o sąlyga pieno produktams pigti.
Jonas Čiulevičius yra profesorius, habilituotas ekonomikos mokslų daktaras
