Geroji žinia Lietuvos vartotojams šiuo metu gimsta Briuselyje, kur kelią skinasi ES draudimo paslaugų platinimo direktyva IDD (Insurance Distribution Directive). Po šiuo akronimu slepiasi nuostatos, kurios padės gyvybės draudimo paslaugai susigrąžinti vartotojų pasitikėjimą ir, tikėtina, ilguoju laikotarpiu užtikrins rinkos augimą.
Kartu su kitais klausimais direktyva išspręs dvi esmines Lietuvai problemas. Pirmiausia, apibrėš tarpininkų komisinį atlygį bei įpareigos tarpininkus jį atskleisti vartotojui prieš pasirašant gyvybės draudimo sutartį. Antra, grąžins sveiką balansą mokesčių struktūrai ir suteiks supratimą klientui, kiek iš tiesų kainuoja paslauga, kurią jis perka. Tai sveikintinos nuostatos, kaip sveikintina ir rinkos priežiūros institucijų iniciatyva grąžinti tvaraus darbo principus į gyvybės draudimo rinką.
Tiesa, jeigu prieš dešimt metų visų bendrovių platinami gyvybės draudimo produktai buvo praktiškai identiški, tai šiandieninė Lietuvos gyvybės draudimo rinka yra įvairialypė. Dalis rinkos žaidėjų nelaukdami, kol reglamentai nuguls į teisės aktus, keitė savo veiklos modelį, atsižvelgdami į klientų pastabas ir lūkesčius.
Pavyzdžiui, Lietuvos vartotojas jau dabar gyvybės draudimo paslaugas gali įsigyti internetu. Norint to pasiekti, reikėjo didžią dalį ES direktyvos nuostatų įgyvendinti praktikoje, nelaukiant oficialių dokumentų ar reikalavimų. Tai reiškia, kad gyvybės draudimo paslaugos buvo supaprastintos, produktų investicinės dedamosios atskirtos nuo draudimo apsaugų, vartotojams pilnai atskleista kainodara. Klientams leista patiems įvertinti produktų kainą, taip pat visiškai atsisakyta sutarčių sudarymo mokesčių ir sumažinti nutraukimo mokesčiai.
Būtent tai yra tvarios gyvybės draudimo rinkos požymiai, kurie jau praktikuojami kai kurių rinkos dalyvių ir Lietuvoje. Tikiu, kad sėkmingai ir plačiai taikant direktyvoje įvardintus principus, jų poveikis rinkai ir jos dalyvių santykiui su vartotojais bus gydomasis. Pamažu turėtų grįžti žmonių pasitikėjimas, o rinka, „Swedbank“ skaičiavimais, po nežymaus sumažėjimo pirmaisiais metais, toliau turėtų augti 3-4 kartus ir pasiekti bent jau Rytų Europos šalių vidurkį.
Kol direktyvos nuostatos įsigalios, vartotojui teks išlikti itin dėmesingam ir renkantis paslaugą pačiam atidžiai pasverti alternatyvas. Abejonių jam turėtų kelti hibridiniai draudimo produktai, kuriuose draudimo apsaugos, kaupimas ir investavimas maišomi tarpusavyje įvairiomis proporcijomis, lyg siekiant išgauti stebuklingą alcheminį mišinį.
Mokesčių dydis ir logika jam turi būti aiški, paprasta ir atitikti sąžiningumo kriterijus ir ekonominio pakilimo, ir sudėtingais finansiniais laikais. Vartotojas taip pat gali kelti klausimus ir apie vertės dalinimosi principus – jis neturėtų pirmaisiais metais visų įmokų atiduoti paslaugos teikėjams mokesčių forma, o tik po to gauti vertės pats arba mokėti baudų už tai, kad senos sutarties sąlygas nori keisti į naujo, tvaresnio, modelio sutartį.
Gyvybės draudimo rinka šiandien yra virsmo taške, kurį peržengus verslas taps tvaresniu, o naudos svarstyklės teisingai subalansuotos tarp vartotojo ir paslaugos teikėjo poreikių.
