Šiemet vartotojų kainų indeksą žemyn maždaug vienu procentiniu punktu nutempė atpigusi nafta ir degalai – jei ne ši palanki tendencija, šiais metais stebėtume ne defliaciją, o infliaciją. Dėl daug pigesnio kuro oficialioje statistikoje „paskendo“ net nemažai brangusios paslaugos. Tačiau žvelgiant į 2016 metus, panašaus teigiamo efekto tikėtis nebereikėtų.
Visų pirma, tolesnis naftos pigimas yra mažai tikėtinas – investicijos į naftos sektorių smarkiai susitraukė, jau dabar dalis gamintojų yra nekonkurencingi ir mažins gavybos apimtis. Naftos gavyba savo piką pasiekė birželio mėnesį, o liepą ir rugpjūtį jau mažėjo. Daugiausia prie to prisidėjo maždaug puse milijono barelių per dieną sumažėjusi gavyba JAV. Kaip ir tikėtasi, būtent skalūnų naftos gręžiniai yra pirmieji, kurie nukritus naftos kainoms tampa nepelningi. Gavyba vis dar viršija suvartojimą, tačiau perteklinė pasiūla traukiasi ir toliau trauksis. Naftos kainos šuolio nei tikėtis, nei baimintis nereikėtų, tačiau tolimesnis ilgalaikis jos pigimas mažai tikėtinas. „Swedbank“ prognozuoja, kad vidutinė „Brent“ rūšies naftos kaina kitais metais artės prie 60 dolerių už barelį ir bus maždaug dešimtadaliu didesnė nei šiemet.
Šiemet infliaciją prigesino ir žaliavų rinkose atpigę grūdai – kviečiai, ryžiai, kukurūzai per metus atpigo daugiau nei dešimtadaliu. Net ir išliekant žemės ūkiui palankioms gamtinėms sąlygoms, tolimesnis maisto prekių pigimas yra mažai tikėtinas. Be to, šiemet Lietuvoje beveik dešimtadaliu atpigo ir pieno produktai – didžiąja dalimi dėl to, kad dėl Rusijos embargo susidarė didelius jų perteklius. Net ir neatsidarius Rusijos sienoms, pertekliaus problema bus mažiau opi, todėl tolimesnio pieno produktų pigimo laukti neverta.
Infliacija į Lietuvą kitais metais sugrįš dėl vidinių priežasčių – tai yra, augančio vidutinio darbo užmokesčio. Spartesniam atlyginimų augimui bus nemažai priežasčių – tai ir didėjantis minimalus mėnesinis atlyginimas, ir kai kurių viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų kėlimas, ir kvalifikuotų darbuotojų trūkumas daugelyje privačių sektorių.
Vis dar mažėjančios gamintojų kainos signalizuoja, kad prekių brangimo artimiausiu nebus, tačiau daugelis paslaugų – sveikatos, švietimo, laisvalaikio, poilsio ir kultūros – ir toliau brangs.
Kokios aplinkybės galėtų lemti, jog kitais metais infliacija būtų artima nuliui? Toks scenarijus įmanomas tik pasaulio ir Lietuvos ekonomikai pasinėrus į dar vieną recesiją – mažėjanti paklausa, augantis nedarbas bei mažėjantys atlyginimai įšaldytų ir kainas. Vis tik nors dar vienos pasaulinės krizės tikimybė yra padidėjusi, labiausiai tikėtinas scenarijus yra spartėsiantis Lietuvos ekonomikos, atlyginimų ir kainų augimas.
„Swedbank“ prognozuoja, kad vidutinis darbo užmokestis kitais metais turėtų padidėti 6,5 procento, ir dėl to kils daugelio paslaugų kainos. Todėl prognozuojame, kad infliacija kitais metais turi siekti apie 2,5 procento. Ir tai nėra blogai – kainų ir atlyginimų artėjimas prie ES vidurkio yra natūralus ir sveikintinas reiškinys.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
