Tiesa, keletas aukštos kvalifikacijos IT personalo darbdavių Švedijoje yra išbandę trumpesnę darbo dieną su tam tikrais darbuotojais. Taip pat tiesa ir tai, kad kelios socialistų daugumos savivaldybės Geteborge ir Šiaurės Švedijoje atliko, ir vis dar atlieka, panašius eksperimentus su valdininkais. Tačiau tai nėra visuotinė tendencija.
O svarbiausia, nei vienas iš vos keleto eksperimentuojančių miestų, taip ir nesugebėjo įrodyti, kad trumpesnė valdininkų darbo diena leistų pasiekti geresnių rezultatų.
Tikrasis rezultatas – priešingas. Skaičiuojama, kad antrame pagal dydį Švedijos mieste Geteborge, valdininkų šešių valandų darbo dienos eksperimentas, mokesčių mokėtojams kainuos 65 mln. kronų (apie 6 mln. eurų) per mėnesį. Bet kuris sveiko proto politikas, bent kiek suprantantis ekonomiką, turėtų suvokti: sunkiai tikėtina, kad viešojo sektoriaus produktyvumas išaugtų tiek, kad pavyktų kompensuoti 2 valandų, t.y. ketvirtadalio, darbo laiko praradimą.
Žiūrint plačiau, Švedijos pasirinktas darbo rinkos modelis yra produktyvus. Tačiau ne tiek, kad leistų žmonėms dirbti mažiau.
Be to, nepamirškime, kad svarbia Švediško modelio dalimi visuomet buvo menko produktyvumo darbo vietų naikinimas nuolat didinant minimalų darbo užmokestį. Kokie to rezultatai? Pirma, aukšta darbo našumo statistika. Antra – nelauktos pasekmės. Aukštos kvalifikacijos slaugytojos atlieka mažai patirties ir žemesnio išsilavinimo reikalaujančius darbus. Aptarnaujantis restoranų ir kavinių personalas turi kęsti pernelyg aukštą darbo krūvį. Kai įdarbinti brangu, žmonių įdarbinama mažiau.
Ironiška, bet praktinis socialdemokratinio modelio padarinys – iki tradicinio, kapitalistinio lygio apkarpyta darbo rinka. Privačiame sektoriuje tai dar veikia. Tačiau viešajame sektoriuje prilygsta katastrofai. Štai neseniai vaikų ligoninės priimamasis Stokholme turėjo būti laikinai uždarytas dėl personalo trūkumo. Esant tokiai situacijai trumpesnės darbo dienos eksperimentai yra visiška beprotybė.
Karin Svanborg-Sjövall yra Švedijos TIMBRO analitinio centro direktorė
