Jis gimė Škotijos sostinėje Edinburge neturtingoje šeimoje. Mokslininkas interviu agentūrai „Associated Press“ teigė: „Dauguma mano šeimos narių manė, kad turiu eiti dirbti praktiško darbo, o ne skaityti knygas. Laimei, mano tėvas manė kitaip.“ Anot pasaulinę šlovę pelniusio A. Deatono, pinigų neturėjimas gali atverti tokį pasaulį, kurio kitaip neatrastumėme.
Populiarusis žurnalas „The Economist“ paskelbė, kad premija profesoriui A. Deatonui ekonomikos mokslą grąžina į realų pasaulį. Tai nėra perdėta, nes A. Deatonas, ilgą laiką tyrinėjęs namų ūkių pajamų ir išlaidų duomenis, paneigė kai kurias iki tol ekonomikos teorijoje naudotas klaidingas prielaidas. Mokslas turi remtis įrodymais, o ne prielaidomis.
A. Deatonas apdovanotas už gerovės, skurdo mažinimo ir vartojimo tyrimus. Mokslinis darbas, kuriame detaliai tiriami individualūs namų ūkių pasirinkimai, siejami su agreguotais ekonomikos raidos rodikliais, turi didelę įtaką mikroekonomikos, makroekonomikos ir plėtros ekonomikos sritims. Kaip skelbiama Švedijos karališkosios mokslų akademijos tinklalapyje, minėtose srityse A. Deatono tyrimai padėjo atsakyti į tris svarbius ekonomikos mokslo klausimus.
Pirmasis jų: kaip vartotojai savo pajamas paskirsto įvairioms prekėms? Norint atsakyti į šį klausimą, būtina ne tik paaiškinti vartojimo įpročius. Labai svarbu įvertinti, kaip valstybės vykdomos reformos, pvz., mokesčių pakeitimai, veikia įvairių gyventojų grupių gerovę, kaip patys gyventojai koreguoja savo sprendimus pakeitus mokesčius. Dar savo karjeros pradžioje A. Deatonas, tirdamas vartotojų sprendimus, sukūrė modelį, kuriuo vertinama, kaip atskiros prekės paklausa priklauso nuo prekių visumos kainų ir individualių pajamų.
Antrasis klausimas: kiek visuomenės pajamų išleidžiama, o kiek skirta taupymui? Siekiant paaiškinti taupymo, kapitalo formavimo ir verslo ciklų dėsningumus, būtina suprasti, kaip kinta pajamų ir vartojimo sąveika. Į mokslo istoriją įėjo A. Deatono paradoksas: staigūs pajamų pokyčiai nesukelia didelių vartojimo šokų. Rodos, elementaru, kad vartojimas priklauso nuo pajamų.
Nobelio premijos laureatas parodė, kad vyraujanti vartojimo teorija, kuri remiasi agreguotais (visuomenės mastu vertinamais) pajamų ir vartojimo dydžiais, negali paaiškinti realiai egzistuojančių ekonominių reiškinių kapitalo formavimo ir verslo ciklų srityje. Mokslininkas pasiūlė tirti, kaip individai derina savo vartojimą prie jų pajamų pokyčių, kurie įvairiuose namų ūkiuose toli gražu nesutampa su agreguotų pajamų pokyčiais.
Profesoriaus tyrimai įtikinamai parodė, kad duomenų apie individualias pajamas analizė gali būti naudinga aiškinant agreguotų duomenų pokyčius. Toks požiūris plačiai paplito šiuolaikiniuose makroekonomikos tyrimuose. Ta proga malonu pažymėti, kad VU mokslininkų grupė atlieka Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą tyrimą, kuriuo bandoma atskleisti, kaip makroekonominė raida Baltijos šalyse reiškiasi mikrolygiu – namų ūkių pajamomis.
Trečiasis svarbus klausimas: kaip tinkamiausiai išmatuoti gerovės ir skurdo lygį? Nobelio premijos laureato tyrimai atvėrė svarbias klaidas, kurios daromos lyginant skurdo paplitimą įvairiose vietose ir įvairiais periodais. A. Deatonas parodė, kad skurdas ir nelygybė pasaulyje mažėja dėl sėkmingos plėtros gausiausiai gyvenamose pasaulio šalyse (Indijoje ir Kinijoje), nors skirtumai tarp šalių ir atskirų šalių viduje auga. O į skurdo matavimus jis įtraukė ne tik materialaus vartojimo galimybes, bet ir sveikatos, žmonių ūgio, gyvenimo trukmės pokyčius, švietimo prieinamumą.
A. Deatono dėmesys namų ūkiams pakeitė besivystančių šalių ekonomikos supratimą. Ir šioje srityje pereita nuo apibendrinto teoretizavimo prie empirinių individualių duomenų analizės. Mokslininkas pademonstravo, kaip išmintingai naudojant namų ūkių duomenis galima geriau suprasti ryšį tarp neturtingų šalių gyventojų pajamų ir suvartojamų kalorijų kiekio, taip pat ir lyčių diskriminaciją šeimų viduje – kai šeimose dukterų globa rūpinamasi mažiau nei sūnų.
Pastarąjį dešimtmetį A. Deatonas geriausiai žinomas dėl skurdo ir nelygybės tyrimų. Jis pateikė karštas diskusijas sukėlusią išvadą, kad neturtingų šalių rėmimas, gal tik išskyrus kai kurias sveikatos programas, dažnai padaro didesnę žalą nei naudą. Pagrindinė kliūtis pažangai neturtingose šalyse yra ne išteklių stoka, bet korumpuota valdžia. Gaudamos paramą iš užsienio, jos nesirūpina savų mokesčių rinkimu ir apskritai geresniu valdymu. Ar ne šių idėjų aidą kartais girdime ir Lietuvoje apie Europos Sąjungos paramos sukeliamą vyriausybių tingulį tvarkyti šalį savarankiškai, užuot paskendus ES milijardų dalybose?
A. Deatonas nerimauja ir dėl pastarojo meto tendencijų JAV, kai ekonomikos augimo naudą monopolizavo turtuoliai, daugumos gyvenimo lygį paliekantys įšalusį. Mokslininkui šiuolaikinės JAV yra iš plutokratijos kylančios grėsmės gyventojų gerovei pavyzdys.
Taigi prestižiškiausios premijos laureatas teikia pasaulio raidai reikšmingas išvadas, kurios grindžiamos daugiausia pajamų ir išlaidų mikroduomenimis. Šiai analizei A. Deatonas paskyrė savo gyvenimą.
