– Tai tiesa, šiandien, ypač regionuose, darbo jėgos labai trūksta. Iš dalies įmonių plėtrai taip pat daro įtaką žmogiškųjų išteklių stygius. Jeigu nėra ko priimti į darbą, sunku tikėtis, kad galėsime sėkmingai investuoti ar plėsti gamybą. Ir sulig kiekvienais metais tai pastebima vis labiau. Tą rodo ir skaičiai.
Artėjančių rinkimų fone pramonininkai pateikė pasiūlymus politinėms partijoms dėl svarbiausių valstybės darbų. Atkreipėme dėmesį, kad demografija ir migracijos politika turėtų būti vienu svarbiausių darbų. Apžvelgėme laikotarpį nuo 2012 metų ir paaiškėjo, kad Lietuva vėl neteko 82 tūkst. žmonių: tarp jų – daugiau kaip 20 tūkst. vaikų, beveik 40 tūkst. darbingiausio amžiaus ir apie 20 tūkst. pensinio amžiaus žmonių. Taigi kol kas valstybei padėties stabilizuoti niekaip nesiseka. Kiekvienais metais mes prarandame po miestelį.
Galvojant apie tvarią valstybės plėtrą, demografinė situacija – vienas svarbiausių Lietuvos iššūkių.
– Panašu, kad raginimo auginti gausesnes šeimas tikrai neužtenka?
– Jau 2006 metais pradėjome kalbėti apie tai, kad Lietuvos ateičiai bus svarbu turėti protingą emigracijos politiką. Iš tų pasiūlymų paletės yra trys pasirinkimai.
Pirma, reikia galvoti, kaip skatinti šeimas turėti daugiau vaikų. Prisiminkime liūdnai pagarsėjusią programą, kuri baigėsi bylomis ir teisminiais skaičiais. Tačiau kaip bežiūrėtume, toji programa per metus davė tūkstančiu daugiau gimimų. Todėl turime vėl galvoti, kokias paskatas sudėti į mokestinę sistemą, kokią paramą – į valstybės socialines programas, kad šeimos drąsiau ryžtųsi turėti daugiau vaikų.
Antra, tai investicijos į regionus ir išvažiavusių žmonių susigrąžinimas. Yra vadinamoji vištos ir kiaušinio problema. Į regionus investicijos neateina ne todėl, kad nėra ko priimti į darbą. Antra vertus, kas gi ten važiuos, jei nebus kur dirbti. Čia ypač svarbus savivaldos vaidmuo. Vienas svarbiausių valstybės rūpesčių – kaip ten pritraukti investicijas. Dabar jos ateina su šiuolaikinėmis technologijomis, su rinkomis, kuriose gali parduoti savo produktus.
Jos gali tapti ypač patrauklios tiems emigravusiems lietuviams, kurie galėtų grįžti jau į kitokios kokybės darbo vietas. Juk niekas neinvestuoja į kastuvus, bet į šiuolaikines technologijas, valdomas pasitelkus skaitmenines technologijas. Žmonės, paragavę mokslų užsienyje, galėtų grįžę čia tinkamai darbuotis. Atitinkamai ir diskusijos apie minimalų atlyginimą nebūtų, nes gerai mokamas darbas siekia ne vieną tūkstantį eurų.
Trečia, patinka mums tai ar ne, turėsime įsileisti migrantus. Nekalbu apie pastaraisiais mėnesiais aštrias diskusijas keliančius pabėgėlius. Jau seniai kalbame apie protingos migracijos politikos plėtrą, apie būtinybę kviesti aukštos kvalifikacijos žmones. Valstybės, tarkime, tokios, kaip JAV ar Kanada, turi aiškią migracijos politiką. Vieni vartai yra atverti kvalifikuotiems, kiti – humanitarinės pagalbos žmonėms. Lietuva turi turėti aiškią, į tikslines grupes nukreiptą rėmimo politiką, kurią galėtume pasinaudoti pritraukdami protus.
Jeigu trūksta aukštos kvalifikacijos žmonių, – įsileiskime juos. Netgi iš posovietinių valstybių – Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano. Jie mums ir pagal mentalitetą bus artimi.
Kita vertus, Lietuvoje mažėja žmonių ir atitinkamai mažėja studentų skaičius. Universitetai verčiami aplinkybių priima trečiųjų šalių studentus. Juos skaičiuojame tūkstančiais.
– Bet įstatymai neleidžia jų įdarbinti?
– Kas taip nusprendė? Jau ne vienus metus siūlome suteikti jiems galimybę čia gyventi ir dirbti. Neretai tokie žmonės išmoksta kalbą, pažįsta Lietuvos kultūrą, papročius. Pasilikę jie galėtų puikiai save realizuoti darbo rinkoje. Nemaža jų dalis galėtų čia imtis verslo.
Diskutavome su švedais, tai jie įžvelgia gerąsias imigracijos puses. Jie džiaugiasi, kad atvykėliai ypač greitai integruojasi į paslaugų sektorių. Tarkime, Stokholme sutikti švedą taksi vairuotoją – retas atvejis.
Tai būtų puikus lakmuso popierėlis, kuris padėtų išbandyti, kaip užsieniečiai integruojasi Lietuvoje. Nes Lietuva, kaip tauta, užsieniečių atžvilgiu turi mentalinių problemų. Mes vis dar įsivaizduojame Lietuvą kaip mažą, uždarą valstybę. Tačiau globaliame pasaulyje, neveikdami atvirai kaip tauta, mes tiesiog neišgyvensime.
Protinga migracijos politika anksčiau ar vėliau atsiras, tik vienas dalykas, ar mes ja formuosime patys, protingai, ar ji bus stichinė ir, kaip dabar matome Europos vykdomą politiką pabėgėlių atžvilgiu, priverstinė. Deja, tarp šiandienos politikų beveik nesutinku tokių, kurie galėtų protingai diskutuoti, kaip Lietuva galėtų spręsti savo demografines problemas.
– Lenkai turi gerą argumentą: į siūlymus priglobti dabartinius pabėgėlius jie atšauna: „Ne, ne, mes negalime, nes jau esame suteikę prieglobstį daugybei ukrainiečių.“
– Aš tą siūliau jau 2012 metais. Juk mes net bendrą valstybę esame turėję, pagal mentalitetą nesame nutolę. Tačiau išeikite į viešumą ir pabandykite kalbėti apie tai, kad reikia įsileisti kitų tautų žmones. Jūs iš karto būsite sumaišyti su žemėmis. Mūsų pasąmonėje iki šiol užkoduotas svetimtaučio priešo vaizdinys. Tikiuosi, kad jis keisis.
Man patinka, kad daug mūsų jaunimo išvažiuoja. Jie grįžta kitaip matydami pasaulį. Pabuvę multikultūrinėse terpėse jie supranta, kad gali ranka rankon dirbti su kitataučiais, kito tikėjimo žmonėmis. Tai teikia vilties, kad ateityje ir Lietuvoje žmonės bus kitokie. Norime mes to ar ne, vis tiek ateityje būsime priversti tapti multikultūrine šalimi. Ir tai Lietuvą tik praturtins. Nes atvažiuoja žmonės su kitokiais gebėjimais, kitokiu aktyvumu. Jie puikiai moka parduoti savo produktus. Lietuviai ta prasme gerokai uždaresni.
– Ką manote apie šurmulį sukėlusį Seimo nario Algirdo Syso pasiūlymą įvesti progresinius mokesčius? Gal tai padėtų sumažinti emigracijos mastus – juk paprastai emigruoja mažiausias pajamas turintys žmonės?
– Tai iškreipia valstybės stuburą.
Nemažai emigravusių lietuvių yra nusiteikę grįžti į Lietuvą ir dirbti, auginti vaikus, įsikurti. Tačiau nėra politinės valios mažinti barjerus ir leisti žmonėms veikti. Kalbos apie progresinius mokesčius ne tik uždega raudoną šviesą jų norui pirkti bilietus ir grįžti į Lietuvą, bet ir čia esančius skatina galvoti apie emigraciją. Juk dabar efektyviausiai dirbantys žmonės yra jauni, išsilavinę, neretai baigę mokslus užsienyje. Jų pasirinkimas – visas pasaulis. Šiandien jauno žmogaus pasaulio matymas jau visai kitas. Juk dažnas išvažiavo todėl, kad nematė galimybių realizuoti savęs čia.
– Tai gal dėl to kaltę turi jausti ir darbdaviai, nesudarę jiems tinkamų darbo sąlygų, mokėję varganus atlyginimus?
– Mūsų visuomenėje vyksta keistos diskusijos. Teigiama, kad darbdaviai moka mažai ir skriaudžia dirbančiuosius. Ir toks vaizdinys pateikiamas iš politinių tribūnų. Pamirštama, kad darbuotojas pirmiausia dirba ne darbdaviui, o pats sau. Kur šiandien tie laisvai samdomi darbuotojai, kurie gali parduoti savo gebėjimus arba patys kurti paslaugas ir produktus?
Jau nuo mokyklos laikų, kai pradedamas formuoti žmogus, neretai mokytojas aiškina: „Jei tu būsi geras mokinys, ateityje daugiau uždirbsi.“ Net ir universitetuose tai pabrėžiama. Bet neakcentuojama, kad jei tu turėsi idėjų, galėsi jas materializuoti ir pats tapti puikiu darbdaviu. Mes per siaurai matome pasaulį. Nužymimos ribos, kurias peržengęs žmogus galėtų tapti laisvesnis, daug padaryti ir sukurti. Tai seklios visuomenės argumentai.
– Jeigu mūsų žmonės neturi noro dirbti, gal į jų vietas stos migrantai, kurie, kaip jūs sakote, mus užgrius kaip taifūnas?
– Jei mes būtume prieš kurį laiką įsileidę darbo jėgą iš Ukrainos ar kitur, jau dabar turėtume patirties ir žinotume, kaip atvykėliai integruojasi, kur galima juos apgyvendinti. Būtume praktiškai išbandę ir pasitikrinę įvarius modelius. Jei būtume anksčiau pradėję sąmoningai formuoti tą politiką, tai turėtume tam tikrą istoriją, supratimą.
Blogiausia, kad mus visi dalykai užklumpa netikėtai, todėl ir padariniai būna patys blogiausi. Kuo skiriasi protingas žmogus nuo ne tokio protingo? Protingas apgalvoja priežastis ir pasekmes, o neprotingą viskas užgriūva netikėtai ir nelauktai, todėl jis nežino, kaip elgtis. Mums trūksta išminties. Aplinkinės valstybės turi daug pamokų. Ar galima emigrantus laikyti vienoje vietoje, ar juos išsklaidyti, kaip juos integruoti, kokie skirtumai tarp jų ir mūsų? Juk ne tokie jau tie dideli skirtumai. Iš Lietuvos miestelių yra daug emigravusių lietuvių. Pasakojama, kaip prieš Kalėdas jie sugrįžta į gimtinę. Ateini į prekybos centrą, o ten jau visokių spalvų žmonių sutiksi. Integracija vyksta.
Formuojant valstybės politiką pabėgėlių atžvilgiu reikia pakantumo, supratimo ir politikų išminties.
– Kokių pastabų turite sunkiai kelią besiskiriančio naujojo socialinio modelio atžvilgiu. Kokie momentai netenkina šalies pramonininkų?
– Į socialinį modelį žiūriu labai pragmatiškai, per darbo santykių prizmę. Kalbant apie tai, kuria kryptimi vystosi pasaulis, norime mes to ar ne, prekių gyvavimo ciklai trumpės, konkurencija aštrės. Jei jums reikia intelektinio produkto, jį gali pasiūlyti ir indas, ir malaizietis. Anksčiau neįsivaizdavome, kad vienu metu galėtų vykti toks procesas, kai pastatą projektuoja anglai, jo konstrukcijas apskaičiuoja danai, jas programuoja indai, gamina JAV, o patį projektą valdo australai. Tai – realybė, kurią turi atitikti darbo santykiai.
Negalime XXI a. Lietuvos įsivaizduoti su XX a. įstatymais. Apibrėžtumas mažėja, bet jis mažėja visiems. Visi norėtume turėti komforto zoną, kurioje gerai galėtume jaustis. Pasaulyje vis mažiau tokių salų, kuriose toks gyvenimas garantuotas. Šiandien žmogaus kūrybiškumas yra didžioji vertybė. Suburiama komanda, kuri įgyvendina sumanymus, bet tai nereiškia, kad ji bus reikalinga ir po dešimties metų. Todėl Lietuvoje turime atitinkamai pakeisti aplinką.
