45 proc. respondentų teigė, kad kasdieniame darbe patiria stresą ir nurodė, kad jo pagrindinis šaltinis – bendravimas su klientais. Net ir nepatiriantys streso darbuotojai, kalbėdami apie streso šaltinius, teigė, jei pasitaiko įtampą keliančių situacijų, jos susiję tik su aptarnaujamais klientais.
Apklausiant pardavimo vadybininkus buvo siekiama išsiaiškinti, ar jie patiria stresą kasdieniame darbe, kokie pagrindiniai streso šaltiniai, kokią įtaką jų būsenai darbe turi gaunamas atlygis.
Pasak „Alisa Management Laboratory“ vadovės Alisos Miniotaitės, tyrimo rezultatai atskleidžia, kad pardavimų vadybininkams visuotinai pripažinti streso šaltiniai – darbo krūvis, santykiai su kolegomis, vadovu ir pan. – nėra aktualiausi.
„Įdomu, kad pardavimo vadybininkai, kurių pagrindinė veikla – bendravimas su klientais, jų įtikinimas įsigyti prekę ar paslaugą, išspręsti kitus su aptarnavimu susijusius klausimus, turėtų būti įgiję pakankamai gebėjimų ir patirties, o šį bendravimą priimti kaip neišvengiamą ir svarbiausią darbo dalį, tačiau šie darbuotojai klientus įvardija kaip pagrindinį streso šaltinį,“ – teigia A. Miniotaitė.
Paklausti, kaip organizacija galėtų padėti klientus aptarnaujantiems darbuotojams įveikti stresą, dauguma jų nurodė, jog vargu, ar organizacija gali kuo nors padėti – „jie patys turi susidoroti su patiriamu stresu“.
Dalis respondentų teigė, jog pagelbėtų dalinimasis konkrečiais konfliktinių situacijų pavyzdžiais ir jų sprendimais, nuolatiniai mokymai apie streso valdymą, bendravimą su klientais ir jų psichologiją, galimybė „čia ir dabar“ pasikonsultuoti su kolega, pavyzdžiui, trumpuoju vidiniu numeriu. „Darbuotojas neturėtų manyti, kad su stresu turi dorotis vienas pats.
Sveikoje organizacijoje darbuotojai žino, jog jų patiriami iššūkiai yra ir organizacijos iššūkiai, kad jie gali gauti organizacijoje konkrečią pagalbą. Jei organizacijai nesvarbu, jog klientus aptarnaujančiam pardavimų vadybininkui kiekvieną dieną baigus darbą lieka neigiamos emocijos, prisidedančios prie besikaupiančio streso ir nuovargio, didelė tikimybė, kad toks darbuotojas greitu laiku praras motyvaciją ir pasitenkinimą darbu, našumą, mažės įsitraukimas ir lojalumas organizacijai,“ – nuolat patiriamo streso darbe pasekmes įvardijo A. Miniotaitė.
Dar vienas tyrime išryškėjęs dėsningumas – gaunamo atlygio ir patiriamo streso ryšys. Absoliuti dauguma respondentų atsakė, jog atlygis yra svarbus jų būsenai, t. y. uždarbis daro įtaką tam, kaip jie jaučiasi darbe.
„Mažas atlyginimas pats savaime nėra laikomas streso priežastimi. Tačiau darbuotojas, kuris mano, jog uždirba per mažai, yra iš esmės nepatenkintas darbuotojas, todėl jautresnis, galbūt susiduriantis su finansiniais rūpesčiais asmeniniame gyvenime, vadinasi, ir mažiau atsparus stresui darbe“, – teigė A. Miniotaitė.
„Stresinės situacijos susideda iš trijų komponentų: paties įvykio, įvykio traktavimo ir kūno reakcijos. Stresas ir nerimas ypač kyla, kai mūsų įtakos zona maža. Iš pradžių mums atrodo, kad mes nieko negalime padaryti, neturime pasirinkimo, o iššūkis yra per didelis.
Todėl organizacija turi parengti aiškias instrukcijas, kaip darbuotojams elgtis įvairiose situacijose, kaip spręsti specifinius su paslauga ar preke susijusius klausimus ir tuo pačiu darbuotojų sąmoningumą didinti streso bei sudėtingų situacijų valdymo mokymais. Didindami savo sąmoningumą, didiname savo įtakos zoną, ir tuo pačiu mažiname patiriamą stresą,“ – pataria A. Miniotaitė.
