Vienur stiprina, o kitur gąsdina
Akivaizdu, kad ES jau seniai formuojasi didelė problema, kuri tampa vis aktualesnė visai Europai. Norint suvokti tokios problemos mastą, reikia atkreipti dėmesį į du tarpusavyje susijusius ir vienas kitam prieštaraujančius reiškinius.
Iš vienos pusės, pagrindinės euro zonos valstybės skelbia įvairias deklaracijas, kviečiančias stiprinti Sąjungos įtaką nacionalinių valstybių pinigų ir fiskalinei politikai.
Iš kitos pusės britų premjeras Davidas Cameronas savo deklaracijose, taip pat išreikšdamas ir kai kurių kitų ne euro zonos valstybių siekius, iš viso abejoja bendros valiutos reikalingumu. Situacija yra komplikuota.
Vyksta neoficialios derybos dėl Didžiosios Britanijos narystės ES sąlygų. Jos likimą turėtų nuspręsti referendumas.
Ko siekia D. Cameronas ?
Reikia atkreipti dėmesį, kad Didžioji Britanija yra antra ekonomika Europoje, po Vokietijos, bei penkta pasaulyje su ypač stipriu finansiniu sektoriu, kuris sukuria 13 proc. šalies BVP.
Šalis yra pripažinta klasikiniu laisvos prekybos modeliu. Svarbu ir tai, kad ši šalis turi gerus ekonominius – politinius santykius su JAV, Kinija, Japonija ir Indija. Tai reiškia, kad tų strategiškai svarbių Europos Sąjungai šalių politikai, net neįsivaizduoja Europos Sąjungos be D. Britanijos.
Be abejo, D. Cameronas žino, kad per daug griežti jo narystės ES reikalavimai nieko gero neduos. Bet jis taip pat žino, kad ir tokių reikalavimų sušvelninimas kelia jam pavojų. Absoliuti jo partijos narių dauguma pasisako už „Brexit“ą.
Tai iššauktų jo partijos kraštutinio euroskeptikų sparno, vadovaujamo vidaus reikalų ministrės T. May, laikomos rimčiausiu kandidatu į konservatorių partijos lyderius, didelį nepasitenkinimą.
Neseniai ji pareiškė, kad tūkstančių migrantų iš ES valstybių teikiama ekonominė nauda yra beveik nulinė ( angl. close to zero). Kokią poziciją referendumo išvakarėse užims D. Cameronas, priklausys nuo pasiekto susitarimo su Vokietija ir Prancūzija.
D.Cameronas teigia, kad visų jo sąlygų ir reikalavimų dėl D. Britanijos narystės nėra neįvykdoma Europos Sąjungai užduotis. Bet reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kai kurios skeptiškai nusiteikusios ES šalys seks jo pėdomis ir bandys pakeisti dabartinius Bendrijos funkcionavimo principus.
Ar taikyti britams nuolaidas?
Tokios Britanijos premjero idėjos kaip teisinis ir faktinis „glaudesnio bendradarbiavimo“ principo nepripažinimas, nacionalinių parlamentų vaidmens stiprinimas ( ES institucijų sprendimų blokavimas), ES piliečių migracijos apribojimas, rastų nemažai šalininkų kitose šalyse.
Daug politikų paremtų ir britų siekius ES direktyvomis ir reglamentais mažinti vidaus rinkos reguliavimą. Per didelis reguliavimas trukdo verslui.
Taip pat ir ES susiduria su dilema. Suteikus D.Britanijai per daug privilegijų gali būti iššauktas dalies Europos visuomenės politinis nepasitenkinimas. Tačiau suteikus jai per mažai nuolaidų, tikėtinas neigiamas Europai referendumo rezultatas.
Be abejo, tolesnė ir glaudesnė euro zonos integracija – pagrindinis derybų elementas. Europos Komisija nori ir toliau ją gilinti: griežtinti ekonominį valdymą, sukurti Europos biudžeto tarybą, stiprinti Euro zonos pozicijas tarptautinėje arenoje (kaip JAV turėti vieną atstovą TVF Valdytojų taryboje), baigti kurti Europos bankų sąjungą.
Primintų Norvegijos kelią
Siekiama, kad tarptautiniuose ekonominiuose ir finasiniuose forumuose euro zonai turėtų atstovauti euro grupės pirmininkas. To dėka „19“ balsas būtų labiau girdimas pasaulyje. Tokios politikos įgyvendinimas verčia Didžiąją Britaniją jai priešintis.
Tačiau Didžiajai Britanijai išstojus iš ES, šalis automatiškai gali prarasti galimybę daryti įtaką svarbiems ES sprendimams ir atsidurti didžiosios politikos pakraštyje.
Šiuo atveju jos likimas primintų Norvegijos pavyzdį. Ši šalis oficialiai nėra laikoma Sąjungos nare, bet šiandien ji privalo perkelti į savo nacionalinę teisę 70 proc. ES teisės aktų.
Tačiau paradoksas yra tame, kad ji nedalyvauja ES sprendimų priėmime ir negali tiesiogiai paveikti Briuselio politikos. Taip ir D. Britanija, palikusi ES, gali likti vieniša savo „ūkanotame“ archipelage ir tuomet pradėti paiešką naujų strateginių partnerių.
Tačiau galiausiai reikia pripažinti ir tą faktą, kad valstybėms, esančioms už euro zonos ribų ir reikalaujančioms pagarbos savo nepriklausomai pinigų politikai, šiandien iškyla rimtų problemų.
Ką tokioje situacijoje daryti? Nėra kitos išeities kaip pripažinti, kad situacija yra sudėtinga.
ES oficiali valiuta nėra euras, o ES yra multivaliutų sąjunga. Britų svaras įeina į penketuką (doleris, euras, svaras, jena, dabar ir juanis) rezervinių pasaulio valiutų. Niekas negali svaro nuversti nuo pasaulio rezervinės valiutos sosto.
Šiandien 44 proc. tarptautinių atsiskaitymų atliekama doleriais, 27 proc. – eurais ir 8,5 proc. – svarais. Todėl britai Europos Sąjungoje savo valiutai reikalauja pagarbos ir politinių teisių.
D. Britanija ir kai kurios kitos šalys nenori dalyvauti „bail out“ procesuose – euro ir prasiskolinusių šalių gelbėjimo programose bei siekia, kad ES naujoje organizacinėje struktūroje būtų įteisinta ir „9“ grupė.
Todėl D.Cameronas iš ES lyderių ir reikalauja tam tikrų garantijų. Atsižvelgiant į tai yra prasmė kalbėti apie naują Sąjungos organizacinę struktūrą ir naujus sprendimų priėmimo tokioje situacijoje mechanizmus. Jeigu skirtingos nuomonės tapo faktu, paprasčiausiai jas reikia pripažinti. Akivaizdu, kad Europos integracijos projektas reikalauja gilių reformų.
Algis Junevičius yra Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto profesorius
