Vieni rauda dėl neva visuotinio brangymečio ir nuolat pastebi, kad kainų etiketėse eurai litus pakeitė santykiu 1:1.
Kiti baksnoja į statistikų skelbiamus duomenis ir aiškina: gerbiamieji, Lietuvoje kainos netgi sumažėjo.
Tiesa – kažkur per vidurį. Net euro įvedimui dirigavęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas pripažino, kad kas jau kas, o paslaugos šįmet gerokai pabrango.
Kaip nepripažinsi, jei tai akivaizdu: už 4 litus sostinės centre prieš metus kainavusį juodos kavos puodelį dabar prašoma 1,5–2 eurų, o jei užsimanysi ir pieno, tai ir trijų. Vizitas pas kirpėją dar neseniai atsieidavo 30 litų, dabar – 10 eurų. Kainos suapvalintos tikrai ne vartotojų naudai.
Nepaisant viso to, Lietuvoje kainos mažėja. Metinė infliacija lapkritį siekė 0,5 proc., o per šiuos metus, tikėtina, ji sudarys 0,6 proc. Iš kur tokie stebuklai?
Užtenka pažvelgti vien į degalų kainas. Prieš metus litras populiariausio 95 markės benzino ar dyzelino kainavo apie 4,4 lito (1,27 euro), o dabar – eurą ar net mažiau. Atpigo ir centralizuotai tiekiamas šildymas, ir dujos, ir elektra.
Todėl ne veltui SEB banko analitikas T.Povilauskas siūlo atidžiau panagrinėti retokai minimą bazinės infliacijos rodiklį. Jis skaičiuojamas atmetus energijos išteklių ir neperdirbtų maisto produktų (visa tai Lietuvoje sudaro net 23 proc. vartotojų išlaidų) kainų pokyčius.
Tuomet pamatysime, kad vidutinė bazinė infliacija lapkritį mūsų šalyje buvo 1,2 procento. Tačiau įspūdingu kainų šuoliu to niekaip nepavadinsi – tiesiog normalus rodiklis. Vadinasi, belieka sutikti, kad kainų pokyčiams euras išties turėjo itin menkos įtakos.
Užtat bankams (nebūtinai vien mūsų šalies) jo įvedimas kainavo. Mat prie bendros valiutos prisijungusioje Lietuvoje reikšmingai atpigo tarptautiniai pervedimai.
Lietuvos banko skaičiavimais, dėl to mūsų šalies gyventojai ir verslas sutaupė 18,5 mln. eurų. Dar apie 14 mln. eurų iki metų pabaigos bus sumažėjusios komercinių bankų pajamos iš valiutos keitimo.
Aišku, nelikus valiutų rizikos sumenko ir palūkanos. To paties centrinio banko teigimu, dėl to Lietuvos žmonės ir verslo įmonės sutaupė 40 mln. eurų, o valstybė, kuri išties gali skolintis dar pigiau, – 70 mln. eurų. Jei šie skaičiai tikrai teisingi, padėtis atrodo gana solidžiai.
Valdžia tikėjosi, kad įvedus eurą į Lietuvą plūstelės investuotojai. Iš pirmo žvilgsnio taip ir nutiko: beveik nebuvo mėnesio, kad kas nors nepasigirtų apie naują cechą ar gamyklą kur nors Panevėžyje, apie dar vieną duomenų centrą Vilniuje ar Kaune.
Žinoma, reklamuotis ir karpyti juosteles – gražu. Vis dėlto kone su fanfaromis sutinkami investuotojai į Lietuvą kol kas pernelyg neskuba.
Per pirmąjį pusmetį sukauptos tiesioginės užsienio investicijos padidėjo, tačiau ne penktadaliu ir net ne dešimtadaliu, o viso labo 1,9 procento.
Užsieniečiai neslepia, kad įsiliejusi į euro erdvę Lietuva tapo jiems patrauklesnė. Bet ne tiek, kad jie čia galvotrūkčiais veržtųsi. Mat euras nėra stebuklingas vaistas, kuris galėtų išgydyti mūsų šalį nuo įsisenėjusių ekonominių, socialinių ir politinių ligų – sustabarėjusių darbo santykių, šešėlinės ekonomikos, biurokratijos ar korupcijos.
Lygiai taip pat tų negerovių negalėjo panaikinti ir litas. O ta lietuviška valiuta, pasirodo, daugeliui dar labai miela. Į eurus neiškeistų dar liko daugiau nei pusė milijardo litų. Arba 152 mln. eurų.
Mažai kas tiki, kad litas grįš, nes daugiausia neiškeistų monetų užsilikusios taupyklėse, numizmatų kolekcijose ar tiesiog skrynelėse kaip suvenyrai.
Vis dėlto iki lapkričio pabaigos grynaisiais buvo iškeista 5,3 mlrd. litų (1,5 mlrd. eurų).
Lėtokai atsisveikinimas su litu vyksta ir parduotuvėse. Jos turėjo teisę jau nuo liepos skelbti kainas tik eurais, tačiau daugelis ja nepasinaudojo iki šiol. Prekybininkai teigė rengę klientų apklausas, kurios parodė, kad dar ne visi žmonės įprato skaičiuoti kainas naująja valiuta.
Užtat lyginti atlyginimus su kitomis valstybėmis dabar tapo paprasčiau ir aiškiau, nes nebereikia sumų dalyti iš 3,4528.
Todėl aiškiai matyti, kad su vidutine 735,1 euro (neatskaičius mokesčių) alga mes dar labai toli nuo vokiečių, prancūzų ar britų, jų net minimalus atlyginimas kone dukart didesnis. Smarkiai lenkia mus ir estai su 733 eurų vidurkiu, nes ši suma – jau atskaičius mokesčius.
Ekonomistų nuomone, tokie skirtumai vers darbdavius toliau kelti atlyginimus sparčiau, nei jie kyla visoje euro zonoje. Bėda tik, kad darbo našumas nedidėja tokiais tempais. O jam euro įvedimas įtakos iš esmės neturėjo ir neturės.
Trumpai tariant, kad ir kokia valiuta būtų piniginėse, belieka dirbti ir stengtis visiems – tiek žmonėms, tiek valdžiai. O tie, kurie vis dar labai ilgisi lito, gali atvykę į Vilnių nukelti kepurę prieš lito tėvu tituluojamo V.Jurgučio biustą, kuris nulietas išlydžius 450 kilogramų lietuviškų 50 centų monetų.
