Ekonomistas N.Mačiulis logiškai išaiškino, kodėl, net ir naftai tapus visiškai bevertei, litras benzino negali kainuoti mažiau nei 80 centų. Mat 43 centus sudaro akcizo, dar 17 centų – pridėtinės vertės mokesčiai, o juk nei perdirbėjai, nei degalinės veltui irgi nedirbs.
Ir Lietuvoje, ir kitose energijos žaliavas importuojančiose šalyse degalai akivaizdžiai atpigo.
Dar labiau smukti kaina galėtų nebent tuo atveju, jei valstybės nuspręstų mažinti mokesčius. Tačiau tai – utopija.
Net pasigirdo priešingų pasiūlymų. Antai Vokietija iškėlė idėją visai ES dar labiau apmokestinti degalus, o surinktas pajamas skirti atvykusių pabėgėlių reikalams. Tiesa, tiek Lietuvos, tiek daugelio kitų valstybių valdantieji tam kol kas priešinasi.
Vis dėlto tai įrodymas, kad itin mažos naftos, o kartu benzino ar dyzelino kainos kai kam kelia pagundą tuo pasinaudoti ir pabandyti apiplėšti vartotojus. Įvairių grėsmių, kurių gali kilti dėl pigaus juodojo aukso, yra ir daugiau.
2008-aisiais ar vos prieš porą metų, kai naftos barelio kaina buvo peršokusi per 120 JAV dolerių, nestigo kone apokaliptinių pranašysčių. Neva nafta baigia išsekti, ją išgauti darosi vis sudėtingiau, tad netrukus teks mokėti ir 200 dolerių, ir dar daugiau.
Dabar iš tokių prognozių galima tik pasijuokti. Barelio kaina sukinėjasi apie 30 dolerių žymą ir kol kas nematyti ženklų, kad ji imtų stabiliai kilti. Kas nutiko? Nejau diena, kai žemės gelmėse glūdinčios atsargos baigsis, nukelta daugeliui dešimtmečių į priekį?
Nieko panašaus. Nafta senka, tačiau jos mažiau ir reikia dėl smarkiai besiplečiančios žaliosios energetikos, alternatyvių sprendimų automobiliuose, pramonės įmonėse.
Savo ruožtu naftą eksportuojančios šalys nedrįsta mažinti gavybos. Tarkime, Rusija pernai ją netgi padidino, nors kainos ritosi žemyn. Nieko kita nebelieka, nes šios, kaip ir daugelio kitų naftos turtingų valstybių, biudžetas tiesiogiai priklauso nuo įplaukų už žaliavas.
Į šią rinką įsisukusių JAV žingsniai labiau simboliniai, nes ši valstybė lieka importuotoja. Bet panaikinus sankcijas Iranui nafta gali užtvindyti pasaulį.
Tarptautinė atominės energijos agentūra prognozuoja, kad jau metų viduryje kasdien bus išgaunama pusantro milijono barelių (1 barelis – kone 159 litrai) daugiau naftos, nei sunaudojama. Tik pranašystės dovaną turintis orakulas galėtų nuspėti, kad jo kaina nusileis iki 20, o gal net iki 10 dolerių. Bet kad šįmet nepakils, sakykime, iki 100, galima guldyti galvą.
Energijos žaliavas importuojančioms valstybėms tai – džiaugsmas. Vis dėlto lazda turi du galus. Į naftos sektorių daug pinigų yra įmerkę tiek bankai, tiek privatūs investuotojai. Daliai jų teks susitaikyti su neišvengiamais nuostoliais, kurie, ilgiau išsilaikius žemoms kainoms, gali tapti ir finansų sistemos naujos krizės priežastimi.
Dalies ekspertų nuomone, dabartinė padėtis nėra naudinga ir žaliosios energetikos šalininkams. Kam kurti elektromobilius ar kitokias naujas technologijas, jei degalai ir taip atpigę?
Neatmestina, kad planetą gali supurtyti politiniai neramumai, kilę būtent dėl pigios naftos.
Tiesa, Saudo Arabijai pabranginus benziną 50 procentų vietos gyventojai nesukilo – jis ten vis tiek lieka pigesnis už vandenį.
Užtat net daug žaliavų turinčiame Azerbaidžane opozicija jau kelia galvą. Dirva paruošta, nes vietos valiuta nuvertėjusi perpus, dolerių ar eurų įsigyti sunku.
Panaši padėtis ir kai kuriose kitose valstybėse – nuo Venesuelos iki Nigerijos.
Neramiai turėtų jaustis ir Rusijos valdžia. Kur tai matyta: metai vos prasidėjo, o jau net vyriausybė užsiminė apie galimą biudžeto koregavimą. Mat jo pajamos buvo planuotos viliantis, kad naftos barelis kainuos 50 dolerių, o dabar jis vos ne perpus pigesnis. Tai ilgainiui gali išklibinti net ir V.Putino valdžios pamatus.
Viena vertus, nieko bloga, jei žlugtų autokratų ir diktatorių režimai ar net monarchijos.
Būtent tokios valdymo formos dažniausios naftą eksportuojančiose šalyse. Tačiau toks domino efektas turėtų įtakos visam pasauliui, ir toli gražu nebūtinai teigiamos.
Tuo metu juodojo aukso eksportuotojams, kurie turi kantrybės ir finansinių atsargų, dabar puikus metas ieškoti naujų klientų. Antai Kremliaus kontroliuojamas koncernas „Rosneft“, greičiausiai pasiūlęs milžinišką nuolaidą, džiūgauja smarkiai didinsiantis naftos tiekimą Lenkijos kompanijai „Orlen“.
Neabejotina, kad daugiau rusiškos naftos plūstelės ir į lenkų valdomą gamyklą Mažeikiuose. Tai kaip dėl tos mūsų šalies ir visos ES energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos? Ar čia tikrai jokios politikos – tik verslas?
Pasiguosti galima bent tuo, kad prieš keletą metų sklidę gandai apie „Orlen Lietuva“ pardavimą ar netgi uždarymą jau pritilo. Tik ar ilgam? Nafta anksčiau ar vėliau vėl ims brangti.
Tuomet pasaulio ar net Europos mastu nykštukinė ir tik mums didelė atrodanti gamykla Mažeikiuose gali atsidurti ant prekystalio. Bet kol ji veikia ir moka mokesčius į Lietuvos biudžetą, galime apsimesti esantys kaip Dievo ausy.
