Pirmadienį pagaliau oficialiai pranešta, kad dujas iš „Statoil“ pirksime dvigubai ilgiau, tačiau pigiau. Kasmet – po mažesnį kiekį nei dabar.
Kai pasistatėme dujų terminalą, norvegams įsipareigojome dujas pirkti mažiausiai 5 metus.
Euforija, pasitikus „Independence“ laivą, netrukus virto šiokiu tokiu susirūpinimu – norvegiškų dujų yra daugiau nei reikia, o kaina – didesnė nei norėtume. Žiemos – šiltesnės nei tikėjomės, o biokuro katilų provincijoje – daugiau nei bažnyčių.
Nieko keista – panorome mažesnės dujų kainos. Derybos su „Statoil“ dėl kainos užtruko, bet davė vaisių – dujas pirksime trečdaliu pigiau nei dabar, bet pirksime ne penkerius, o dešimt metų.
Priimtas saliamoniškas sprendimas? Ir taip, ir ne. Jei tikėti premjero žodžiais, atpigs ne tik dujos, bet ir terminalo išlaikymo kaštai. Taigi mūsų energetinės nepriklausomybės simbolis šiek tiek atpigs.
Be to, jei tikėti viešais mūsų energetikų pareiškimais, „Statoil“ dujų kaina gali būti net mažesnė nei „Gazprom“, kuris siūlo Lietuvai nepalankias sąlygas. Tad pasauliui galime pasiųsti žinutę – pirmieji išsikovojome nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, pirmieji duris parodėme „Gazprom“.
Visa tai, žinoma, sveikintina. Tačiau yra ir kita pusė – dujų adata. Lietuva norvegiškas dujas pirks dar mažiausiai 9 metus. Kasmet po 350 milijonų kubų iki pat 2025 metų. Tokio kiekio dujų buitiniams vartotojams net šiandien nebereikia.
Tanklaiviai su dujomis į Lietuvą plauks ir tada, kai Vilnius ir Kaunas sėkmingai degins šiukšles, ir taip šildysis, jau nepaisant to, kad biokuro katilinių atsiras daugiau nei grybų po lietaus.
Dujas pumpuosime ir tada, kai net individualių namų kvartalai ras būdų, kaip šildytis inovatyvesniais būdais nei dujos. Tanklaiviai iš „Statoil“ plauks ir tada, kai šalies pramonė, įskaitant ir „Achemą“ ras būdų, kaip dujų vartojimą dar labiau sumažinti.
Tiesa, Lietuvos energetikai dėl to ramūs – dujų suvartojimas esą jau stabilizuojasi mūsų šalyje. Suprask – vartojimas techniškai jau nebegali daugiau kur kristi. Tačiau ar ne tie patys strategai prieš penkerius metus prognozavo, kad per metus suvartosime per 3 milijardus kubinių metrų dujų?
Ką darysime su tiek dujų, po kokių, tarkime, 5 metų?
Parduosime kitiems, atšauna mūsiškiai. Tai, ko gero, vienintelė viltis iš ilgalaikės sutarties su „Statoil“ išplaukti be didesnių nuostolių. Jei Latvija pagaliau įveiks savo šalyje hidrą pavadinimu „Gazprom“, o estai pirks dar daugiau dujų, saliamoniškas sprendimas bus pavykęs.
O jei dar kokį tanklaivį kitą parduosime pirkėjams jūroje, kaip viliamasi, žiūrėk, gal ir pavyks „iškišti“ visą „Independence“ turinį.
O jei ne? Tada vėl skambinsime „Statoil“ varpais ir prašysime naujos sutarties.
