Ruošiantis vis sunkiau nuspėjamai ateičiai, užuot reikalavę rūpesčio iš politikų, futurologų ar verslo, daugiau dėmesio turime skirti mokytojams.
Naujausios demografinio tyrimo prognozės rodo, kad 20-39 metų jaunimo Lietuvoje per dešimtmetį sumažės 180.000 Arba kitaip – vienam darbingo amžiaus žmogui teks išlaikyti dar daugiau ekonomiškai neaktyvių gyventojų, kurių dabar turime daugiau nei pusę. Jeigu ir esame greičiausiai nykstanti tauta Europoje, tai ne taip svarbu, kaip būti toliaregiais ir kūrybingais.
Nederlingiausiose žemėse, ant nuolatinės fronto linijos įsikūręs maždaug aštuonis milijonus gyventojų turintis Izraelis šiandien yra vienas svarbiausių biotechnologijų pasaulinių centrų su aukštu pragyvenimo lygiu. Tuo tarpu Venesuela, viena turtingiausių valstybių savo naftos ištekliais ir darbo jėgos turinti daugiau nei Izraelis gyventojų, nesusikūrė nieko panašaus.
Pagrindiniu ištekliumi tampa žmonių protai ir jų mentalitetas. Dabar kelių žmonių komanda, sukūrusi ir išpopuliarinusi elektrinį variklį, gali nuginkluoti nafta turtingų valstybių tikėjimą auksine ateitimi.
Diskusijos pradžia – mokytojas
Nenuspėjamam amžiuje ir su senkančiomis gyventojų atsargomis Lietuva nebegali likti pigios darbo jėgos šalimi, reikia kartu paieškoti recepto, kaip tapti kūrybingų, verslių žmonių šalimi. Ir diskusiją tikriausiai turėtume pradėti nuo švietimo bei nuo mokytojo vaidmens mokyklose.
Pasaulis keičiasi taip greitai, kad kalbėti apie konkrečias profesijas, kurios bus paklausios ilgiau nei kelerius metus, būtų neatsakinga. Bet kokios ilgalaikės strategijos, paremtos viena tiesa, šiandien jau yra nebeefektyvios.
Pokyčių pilnam pasauliui turėtume auginti kūrybingą ir gebantį prisitaikyti žmogų, kuris pažįstamas su dauguma procesų, turi politinį, ekonominį, kultūrinį suvokimą ir techninius pagrindus – tarpdisciplininį mąstymą ir universalias žinias.
Prieš kurį laiką „raštingas“ reiškė mokėjimą skaityti ir rašyti, šiandien de facto reiškia ir gebėjimą naujausią kompiuterį tinkamai naudoti kaip darbo priemonę, kitai kartai tai reikš dar didesnę privalomą technologinę pažangą. Ir tokio – nuolat tobulėjančio ir gebančio analizuoti besikeičiančią aplinką žmogaus ugdymas turėtų prasidėti nuo mokyklos.
Prestižo stoka
Kas vaikams įauga į kraują mokykloje, tampa instinktais, todėl mokytojas yra centrinė visos švietimo sistemos ašis. Kokie tie instinktai turėtų būti, galime diskutuoti. Bet šiandien ir aukštųjų mokyklų vadovai, ir darbdaviai pripažįsta, kad asmeninės žmogaus savybės kelyje į sėkmę kur kas svarbesnės, nei geri pažymiai ar diplomų gausa.
Pasivažinėjus po mokyklas matyti, kad vaikų, tikinčių, jog geri pažymiai ir sunkus darbas garantuos gyvenimą be rūpesčių yra daugiau nei manančių, kad be žinių reikalinga iniciatyva ir drąsa kurti bei įgyvendinti idėjas.
Vaikai mokyklose yra tik visuomenės ir jos vertybių atspindys, diskusiją turime pradėti nuo savęs ir nuo mokytojų, kuomet pati pedagogo profesija nepelnytai praradusi prestižą. Todėl nenuostabu, kad mokytojais priimami mokytis absolventai, turintys beveik nulinį stojamąjį balą.
Taip aukštojo mokslo sistema mokslina priimtus jaunuolius, kurie net neketina dirbti mokytojais dėl nunykusio profesijos prestižo ar menkai nuo darbo rezultatų nepriklausančio atlyginimo ir renkasi eiti dirbti kitur. Žinoma, tarp jų yra vedinų ir nuoširdaus pašaukimo, bet priimant nemotyvuotus abiturientus, kurie tiesiog ateina gauti diplomo, mes užprogramuojame daug didesnes problemas ateinančioms kartoms.
Dar pridėkime, kad rajonų mokykloms kartais vadovauja direktoriai, paskirti ne pagal gabumus ir planus mokyklai, o pagal partinę liniją.
Mokytojo profesijai reikalingas prestižas ir būdai kaip į mokyklas grąžinti jaunus žmones ir padėti tobulėti dabar dirbantiems. O mokyklų vadovai turėtų konkuruoti idėjomis, pasirengimu ir vizijomis, bet ne lojalumu partijai.
Maži laimi prieš didelius
Geroji naujiena ta, kad šiandieniniame pasaulyje bent jau versle laimi ne tas, kuris didesnis, o tas, kuris greitesnis ir sumanesnis. Visi susidūrę su startuoliais žino, kad panašios idėjos sklando ore ir gimsta keliose galvose iš karto. Laimi turintys geriausią komandą, mokantys ne tik kompleksiškai matyti aplinką, bet ir geri programuotojai, derybininkai ar pardavėjai.
Besikeičiančiam pasauliui reikia ne klusnių darbininkų, ar valdingų viršininkų, reikia iniciatyvių žmonių, kurie geba efektyviai dirbti komandoje, sparčiai tobulėti, konkuruoti idėjomis ir kurti pridėtinę vertę. Sau ir kitiems. O efektyviausiais vadovais bus gebantys suburti geriausias komandas ir jas uždegti.
Jeigu demografinės prognozės nepasikeis, mes neturėsime daug jaunų žmonių ir negalime sau leisti prabangos išmokslinti juos ne kūrybingais, už save atsakingais ir drąsiais žmonėmis. O tokie klestinčią šalį gali sukurti ir dykumoje.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros agentūros vadovas
