2004-aisiais mūsų valdžios vyrai ir moterys, nusižiūrėję į 1999 metų neva pavykusią Lenkijos pensijų reformą (patys lenkai tuo smarkiai gyrėsi) skubriai ir netgi grubiai ėmėsi „daryti tvarką“ ir Lietuvoje – įvesti kaupiamąją pensijų sistemą, beje, išmetus neparankius Lenkijos reformos elementus, pvz., dalyvaujančiųjų amžiaus ribojimą. Kol valstybė ją finansavo, o ir pati Sodra neblogai laikėsi su reikšmingu biudžeto pliusu, tol galima buvo manyti, kad ir mums neblogai pavyko.
Deja, 2008 metais įvyko griūtis: vietoje 2007-aisiais buvusio Sodros biudžeto pusmilijardinio pliuso, 2008-aisiais susilaukta pusantro milijardo minuso (dar skaičiuojant litais). Tuomet prasidėjusi ir vis didėjanti Sodros skola pačią Sodrą, kartu ir visą Lietuvą jau aštuonerius metus pastoviai tempia į neišmatuojamą finansų bedugnę.
Prie to prisidėjo ir 2014-aisiais nutrauktas įmokų pensijų fondams kompensavimas iš valstybės biudžeto (valdžios paaiškinimas – neturime pinigų). Tokiu būdu Sodros skendimas tapo jos pačios reikalu.
Tuo mes skiriamės nuo Lenkijos, kurios socialinį biudžetą ištikimai dengia valstybės biudžetas ir ypatingo lenkiškosios Sodros (ZUS – Zakład Ubezpieczeń Społecznych) deficito nėra. Matyt, apie tai užmiršo Lietuvos socialiniai strategai, todėl Sodra atsidūrė faktiškame bankrote, jos skola artėja prie kosminės keturių milijardų eurų sumos.
Kuo dar skiriamės? Štai skaičiai: vidutinis atlyginimas Lenkijoje 874€ (Lietuvoje 735€), minimalus 415€ (350€), vidutinė pensija 464€ (246€), pakeitimo norma (pensijos santykis su atlyginimu po mokesčių): 61,8% (Lietuvoje – 43,6%), išlaidos pensijoms nuo BVP: 10,9% (9,2%), BVP vienam gyventojui – 12662$ (IMF), Lietuvoje – 14318$ (IMF).
Kaip matome, Lenkija pagal atlyginimus ir pensijas smarkiai lenkia Lietuvą, nors BVP vienam gyventojui – pagrindinis šalies gerovės rodiklis Lietuvoje yra didesnis už Lenkijos.
Panagrinėkime, kodėl Lenkijoje yra didesnės pensijos? Labai paprastas paaiškinimas: Lenkijos ZUS pajamos iš socialinio draudimo įmokų 2014 metais buvo 131,7 mlrd. zlotų. Tačiau tai tik 71,4% reikalingų lėšų, kitus 28,6% sudaro solidi 30 mlrd. zl dotacija iš valstybės biudžeto, o už lėšų pervedimą pensijų fondams sugrįžta 8 mlrd., dar gaunama lėšų iš FRD (Fundusz Rezerwy Demograficznej) fondo, kitų šaltinių.
Kaip lenkai tvarkosi su šiais pinigais? Atsakymas trumpas: beveik visi – 98.1% yra skiriami pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms. Pačiai ZUS veiklai lieka 1,8 %.
O kaip Lietuva? Sodra kiek surenka, tiek ir turi – 2,9 mlrd. eurų. Jokių dotacijų 2014 metais ji negavo, tik draudėjų įmokas – 2,5 mlrd. eurų – 88,2% pajamų, iš apdraustųjų – 274 mln. eurų – 9,3%, dar šiek tiek iš savarankiškai apsidraudusių, kitų šaltinių. Bet įdomiausia, kur nueina tie pinigai, kokios yra Sodros išlaidos? Jos iš viso buvo 3,2 mlrd. eurų, taigi Sodros biudžete taismet pritrūko 311 mln. eurų, o Sodros skola padidėjo dar 376 mln. eurų!
Pensijoms ir kitų rūšių išmokoms Lietuvoje teko 2,9 mlrd. eurų – 89% išlaidų (Lenkijoje – 98%). Likusieji pinigai nuėjo pensijų fondams (129 mln. eurų, 3.8%), Sodros skolos aptarnavimui (163 mln. eurų, 5%). Tai milijardas litų. Bet įmokų fondams ir palūkanų už skolas Lietuvoje niekas nekompensuoja, viskas juk iš pensijoms skirtų pinigų! Beje, Sodra savo veiklai skiria gerokai daugiau pinigų – 2,2%, nei Lenkija (1,8%).
Žodžiu, Lietuvoje pensijų reforma tapo Lenkijos reformos karikatūra, nes mūsų ateities pensininkų neva geresnį gyvenimą finansuoja ne valstybė, bet dabartiniai pensininkai... Vis dėlto rūpestis Lenkijos pensininkais, taip pat ūkininkais – jiems yra atskira pensijų sistema (KRUS) net ir Lenkijos biudžetui tapo per sunkia našta. Todėl 2013 metais valstybė oficialiai pripažino, kad Lenkijos pensijų sistema, o tiksliau pensijų kaupimas yra pernelyg brangus ir neefektyvus, būtina ryžtinga reforma. Taip ir buvo padaryta.
Esminiai jos bruožai. Pusę pensijų fondų aktyvų sudarančios valstybės obligacijos, apie pusantro šimto milijardų zlotų vertės, perkeltos į ZUS, čia įsteigtos individualios subsąskaitos, kurios yra paveldimos ir indeksuojamos pagal šalies BVP augimo dydį. Be to, jos negali būti mažinamos.
Pagrindinė sąskaita taip pat indeksuojama sulig atlyginimų didėjimu. Pensijų draudimo įmoka – 19,52%, iš kurios: 12,22% tenka pagrindinei, 4,5% subsąskaitai, 2,8% pensijų fondams, jeigu žmogus dalyvauja fonduose, tokių beliko tik kas šeštas, kiti pabėgo, o jeigu nedalyvauja, tai dalinama į 12,22% – pagrindinę ir 7,3% – subsąskaitą.
Įvesta „saugos sklendė“: per 10 metų prieš išėjimą į pensiją fonde esantys pinigai bus palaipsniui sugrąžinti į ZUS. Tai daroma vengiant „blogos datos“ rizikos, pvz., jei žmogus išeitų į pensiją ekonominės krizės metu, jo pinigai fonduose gali reikšmingai sumažėti ar iš viso pražūti. Lietuvoje to nenumatyta.
Pensijų fondų imami mokesčiai sumažinti nuo anksčiau buvusių 10% iki 1,75%, nuo veiklos pradžios fondai surinko 17 mlrd. zlotų. Niekas nežino, kiek surinko Lietuvoje...
Lenkijos reforma numato, kad žmogus fonduose turi dalyvauti savanoriškai, todėl numatyti „transferų langeliai“, kai galima bus išeiti iš tų fondų: tai buvo reformos metai, po to 2016, o dar po to kas ketveri metai. Lietuvoje to nėra.
Lenkijos Konstitucinio Teismo, dėl reformos konstitucingumo į jį kreipėsi pats Lenkijos prezidentas, sprendimo ašimi tapo patvirtinimas, kad pensijų fondų lėšos yra ne privatūs, bet viešieji finansai, o fondams atiduoti tik jų valdymui, todėl valstybė turi teisę su jais elgtis kaip tinkama.
Viešieji finansai turi būti skirti valstybės viešiesiems įsipareigojimams, todėl jų neva nacionalizavimas – buvo ir tokių vertinimų, nepažeidžia piliečio pasitikėjimo valstybe nuostatos, priešingai, įstatymų leidėjas turi pareigą keisti pensijų sistemą, ją pritaikant prie aktualios ūkio ir visuomeninio gyvenimo situacijos. Dėl nacionalizacijos dar tektų pastebėti, kad neįmanoma nacionalizuoti viešųjų pinigų, o įmoka privatiems fondams yra dalis pensijų įmokos, t.y. privaloma viešoji duoklė.
Deja, Lietuvoje tokio vertinimo nebuvo, pensijų fondai greičiausiai užprotestuotų prieš pačią tokio vertinimo idėją, o Lenkija netgi išdrįso pasakyti, kad valstybė stovi aukščiau už pensijų fondus, o ne atvirkščiai.
Lietuvos pensijų fondai, matyt, nesutiktų ir prieš pinigų grąžinimą dešimt metų iki pensijos ir tokiu būdu pensiją mokėti tik iš Sodros kasos, nes tai akivaizdžiai parodytų, kiek žmogus uždirbo iš tų fondų. Kol Sodros ir fondų išmokos yra nesusiekiantys indai, tol galima aiškinti, kad neįmanoma apskaičiuoti, ar žmogus kiek nors uždirbo iš fondų ar ne. O gal nenorima? Su fondų pagalba yra didinama Sodros, kartu ir valstybės skola, todėl norint ją grąžinti ateityje teks padidinti mokesčius, sumažės valstybės patikimumas, padidės skolinimosi kaštai, visa tai sumažins šalies ekonomikos augimą. Labai keistas, tokiu būdu, tampa tų pensijų fondų vaidmuo.
Būtent ateitis, tarkim po 30 metų, teikiama kaip lemiamas fondų buvimo argumentas, tačiau tas košmariškų skolų mokėjimo, milžiniškų mokesčių, šalies ekonomikos stagnacijos metas gali niekais paversti džiaugsmą, kad pensiją gauni iš dviejų šaltinių. Juk šis momentas ligi šiol buvo labiausiai reklamuojamas.
Taigi jei trumpai: jei valstybė neturi pinigų, ji turėtų uždaryti tokius fondus, kito kelio padidinti pensijas nėra, jas didinti lendant į skolą yra absurdas, tas skolas juk reikės grąžinti!
Jokios garantijos, kad tie fondai atneš naudą taip pat nėra, tuo labiau pensijų fondų dalyviams sumažinus Sodros pensiją, o fondams imant nemažus mokesčius už administravimą.
Ateities pensijų finansavimas iš dabartinių pensininkų pinigų yra amoralus. Pensijų didinimas, esant augančiai milijardinei Sodros skolai, finansine prasme yra puota maro metu.
