Pradėkime nuo to, kodėl naudojamos mokesčių deklaracijos. Jos naudojamos todėl, kad mokesčių administratorius gautų informaciją apie mokesčio bazę.
Priešingu atveju negalėtų nei jos apskaičiuoti, nei išieškoti. Žinoma, kai kalbame apie paprasčiausiai administruojamus mokesčius, tokius kaip žemės, nekilnojamo turto, automobilių ir pan., įmanoma apsieiti be deklaracijų.
Mokesčių administratorius gali pats sugeneruoti preliminarias deklaracijas pagal aktualius registrų duomenis ir išsiųsti mokesčių mokėtojui deklaraciją bei priminimą sumokėti. Taip yra Lietuvoje su žemės mokesčiu, ir nieko čia ypatinga. Tačiau pajamų arba pelno mokestis jau visai kas kita. Ar PVM.
Pakalbėkime kad ir apie pajamų mokestį. Visame pasaulyje yra dvi pajamų klasės (Lietuvoje vadinamos A ir B, kitur – kitaip, tačiau esmė ta pati). Jeigu gyventojas gauna pajamas tik iš savo šalyje registruotų juridinių asmenų, tuomet nesunku privesti tuos juridinius asmenis arba išskaičiuoti pajamų mokestį ir pervesti į biudžetą arba pateikti informaciją mokesčių administratoriui, kad jis galėtų apskaičiuoti ir išieškoti mokestį iš gyventojo.
Tai tipiška pajamų A klasė. Betgi net ir tokia galinga šalis kaip Estija neprivers užsienio šalių juridinių asmenų pateikti jai visą informaciją apie Estijos gyventojams (dalis jų – visai ne Estijos, o trečiųjų šalių piliečiai tik laikinai gyvenantys ar dirbantys Estijoje) išmokėtas pajamas.
Arba apie vienų estų kitiems išmokėtas pajamas. Arba apie suomių estams išmokėtas pajamas. O gal privers latvius, mus arba rusus? Aišku, neprivers. Vadinasi, neturės informacijos apie gautas B klasės pajamas.
Vadinasi negalės apskaičiuoti ir išieškoti pajamų mokesčio nei per mobilų telefoną, kaip siūlo Estijos mokesčių administratoriais vadovas, nei kitaip. Netgi uždraudus grynus pinigus kaip tokius savo šalies teritorijoje, nėra galimybės surinkti visą informaciją apie nuolatinių, o juo labiau nenuolatinių gyventojų pajamas, jeigu jų šaltinis už šalies ribų. Todėl ir naudojamos pajamų deklaracijos.
Kita vertus, dažnas žmogus turintis įvairesnių pajamų rūšių sutiks, kad gavęs preliminarią pajamų deklaraciją paruoštą mokesčių administratoriaus viską patikrina, ir daug ką keičia papildo.
Jeigu atsisakoma deklaracijos, tuomet mokesčių mokėtojui turi būti užtikrinta prieiga prie duomenų, kurių pagrindu jam apskaičiuota mokestinė prievolė ir galimybė apskaičiuotą mokesčio dydį koreguoti, pateikiant patikslintą „kažką“ (t.y., jeigu vardan viešųjų ryšių sakytume, kad tai ne deklaracija).
Ta va tokie dalykai, kalbant apie santykinai paprastą gyventojų apmokestinimą. Ką jau kalbėti apie pelno mokestį. Žinoma, estų atveju pelno mokestis mokamas pinigų principu, todėl sudėtingumo laipsnis artimesnis jau aprašytam gyventojų pajamų apmokestinimui.
Tačiau jeigu kalbėtume apie klasikinę pelno mokesčio sistemą, kuri naudojama visame likusiame pasaulyje, tai ten pelno mokestis apskaičiuojamas kaupimo principu. Be to, pradžioje imama informacija iš finansinės apskaitos, o tada daromi koregavimai pagal pelno mokesčio įstatymą.
Taigi, kad mokesčių administratorius galėtų apskaičiuoti pelno mokestį, jam tektų vesti visą mokesčio mokėtojų finansinę ir mokestinę apskaitą su visomis prielaidomis, sukaupimų skaičiavimu, koregavimais, lengvatų taikymu ir t.t. Neįsivaizduoju, kaip tai veiktų paprastame taburečių fabrikėlyje, o ką jau kalbėti apie didesnes įmones.
Taigi, atsisakyti deklaracijų galima, jeigu mokesčių sistema yra primityvi arba izoliuota nuo likusio pasaulio. Deja, XXI a. nėra nei taip, nei taip. Todėl nei estams, nei mums atsikratyti visų mokesčių deklaracijų nei 2020 m., nei 2200 m. veikiausiai nepavyks.
Kęstutis Lisauskas yra asociacijos „Investors‘ Forum“ Mokesčių grupės vadovas, profesinių paslaugų bendrovės EY partneris
