Tai pripažino netgi žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė, kurios kadencijos metu bene sudėtingiausias klausimas: kaip pasielgti su žemų kainų smaugiamais pieno gamintojais?
Šios savaitės pradžioje apie tai buvo diskutuojama ir su Europos Komisija, nes pieno tiekėjams visur – ne pyragai. Tikimasi, kad jau kovo mėnesį bus priimtas sprendimas ir ūkininkai sulauks dar vienos injekcijos tiek iš Briuselio, tiek iš nacionalinio biudžeto.
Tai būtų ne pirmas kartas. Pernai rugsėjį Europos Komisija mūsų šalies pieno gamintojams atseikėjo 12,63 mln. eurų, o po kelių mėnesių tiek pat skyrė ir Lietuva.
Dabar siekiama, kad parama vienam ūkiui būtų didesnė nei šiuo metu leidžiama 15 tūkstančių eurų riba. Akivaizdu, kad pieno kainų krizei tęsiantis pinigų reikės dar daugiau, o juk biudžetas ir taip deficitinis.
Kaip išspręsti šį painų galvosūkį? Skurstantys karvių savininkai, matyt, negali būti palikti likimo valiai, bet jie tampa našta visiems mokesčių mokėtojams.
Sprendimus reikėjo priimti jau seniai. Mat Lietuvos pieno sektorius beviltiškai atsilieka nuo visų ES vidurkių. Eurostato duomenimis, 2013-aisiais vidutiniame ES (beje, ir Estijos) pieno ūkyje buvo 38 melžiamos karvės, o Lietuvos – vos 5. Estijoje per metus iš vienos karvės buvo primelžiama po 7,93 tonos, Latvijoje – po 5,74, o pas mus – vos po 5,61 tonos.
Net 74 procentai pieno tiekėjų laiko tik iki 5 karvių, o iš jų superkama viso labo 15 proc. šalyje pagaminamo pieno. Būtent jie skundžiasi uždirbantys mažiausiai.
Taip ir yra: šių metų sausį perdirbėjai vidutiniškai mokėjo po 22,6 cento už kilogramą, o smulkiausi tiekėjai gaudavo po 15 centų ar dar mažiau.
Kodėl tokia nelygybė? Viską diktuoja ekonominė logika: esant smulkiems ūkiams reikia išlaikyti pieno supirkimo punktus, nors jų jau seniai nėra visoje Europos Sąjungoje. O kur dar tyrimai, transporto išlaidos.
Paramos smulkiesiems irgi tenka mažiausiai, nes ji dalijama pagal parduoto pieno kiekį.
„Nematau galimybės ūkiams, kuriuose per dieną primelžiama iki 50 kilogramų pieno, toliau verstis tuo pačiu. Arba jie, pasinaudoję parama, turi patys perdirbti pieną ir gaminti produktus, arba kooperuotis su kitais“, – pagaliau tiesiai šviesiai prabilo ministrė V.Baltraitienė.
Dar viena išeitis – tiesiog trauktis iš tokio „verslo“. Šis procesas jau vyksta ne tik dėl žemų supirkimo kainų, bet ir dėl natūralių priežasčių, nes mažiausius ūkius paprastai valdo vyresnio amžiaus žmonės, neretai – pensininkai.
Atskirti socialinę paramą nuo verslo pieno sektoriuje reikėjo jau seniai. Kai kuriose šalyse net galioja apribojimai: neturėdamas atitinkamo karvių skaičiaus ūkininkas gali pieną naudoti kaip tik nori, tačiau ne parduoti perdirbėjams. Juk globalizacijos laikais iš tradicinės pienininkystės pragyventi ir uždirbti gali tik stambesni, o ne nykštukiniai ūkiai.
Bet Lietuvoje į tai ilgai žiūrėta pro pirštus. Mat anksčiau dar buvo galima šiaip taip išsisukti, nes pieno kainos krisdavo trumpam – keliems mėnesiams ar pusmečiui. Dabar finansinė sausra tęsiasi jau antrus metus, o prošvaisčių pasaulio rinkose kol kas nematyti.
Nėra saldu ir perdirbėjams, netekusiems ilgai juos maitinusios Rusijos rinkos. Keturios didžiausios bendrovės, kurių akcijomis prekiaujama biržose, dirba su minimaliu 1–2 proc. pelningumu ir karštligiškai dairosi naujų klientų.
Viltys siejamos tiek su Kinija, tiek ir su arabų šalimis. Antai net Kataro prekybos centrų lentynose pasirodė rusams skirtas lietuviškas sūris. Ieškoti naujų rinkų būtina, bet pasaulyje esant pieno pertekliui pirkėjai tikrai turi iš ko rinktis ir gali diktuoti kainas.
Vis dėlto šalyje nelikus pieno ūkių riesta taptų ir perdirbimo gamykloms.
Todėl jas vienijanti asociacija pasiūlė dar vieną išeitį, kaip padėti žemdirbiams, – sukurti specialų fondą, į kurį byrėtų atitinkama dalis nuo pridėtinės vertės mokesčio už parduotus pieno produktus.
Suprantama, tam priešinsis biudžeto būklę atidžiai prižiūrinti Finansų ministerija. Bet idėjos iš anksto laidoti neverta – juk ižde vis tiek reikės surasti lėšų paremti ūkininkus, jei jų skirs ir Briuselis.
Į tokį fondą dalį pinigų atseikėtų valstybė ir nesvarbu, kokiu būdu. Tačiau kitą dalį turėtų sunešti patys pieno gamintojai.
Kitaip tariant, pakilus supirkimo kainoms jie privalėtų skirti dalį pajamų, kad būtų sukaupta atsargų naujam sunkmečiui.
Logiška. Bet ir tai reikėjo padaryti jau seniai, o ne įrenginėti priešgaisrinę signalizaciją tuomet, kai stogas jau dega atvira liepsna.
Kita vertus, sunku būtų patikėti, kad nuolat skųstis įpratę ūkininkai ryžtųsi atsisveikinti su dalimi uždarbio. Juolab kad jie nesugeba susiburti į krūvą ir pakankamai susimesti keletą metų vėluojančioms kooperatyvo „Pienas LT“ gamyklos statyboms.
Pienas ir jo produktai pastaraisiais metais neatpigo tiek, kiek žaliava, tačiau daugelio gaminių kainos tikrai sumažėjo. Pirkėjai gali tuo džiaugtis.
Tačiau tarsi pamirštama, kad pigimą lemia ir ES, ir Lietuvos parama ūkininkams.
O juk šie pinigai surenkami iš mūsų visų kišenių.
