Tačiau šie rajonai išgarsėjo net ne dėl nusikalstamumo lygio, o dėl suteikto prieglobsčio asmenims, atsakingiems už teroro aktus.
Kas turėjo nutikti, kad kadaise ramūs sostinių rajonai tapo įstatymų nesilaikančiomis zonomis, aiškinosi lenta.ru.
Rajonai formavosi istoriškai
Briuselio Molenbeko bendruomenė išgarsėjo visame pasaulyje po teroro išpuolių, kurie buvo surengti 2015 metų lapkritį Paryžiuje. Tyrėjai padarė išvadą, kad ekstremistų grupuotė, atakavusi Prancūzijos sostinę, ruošėsi išpuoliams būtent šiame rajone. Taip pat čia slapstėsi pagrindiniu teroro išpuolio kaltininku laikomas Salah Abdeslamas. Jau iškart po jo suėmimo pasaulį apskriejo Skarabeko, kito Belgijos rajono, pavadinimas. Būtent iš čia pajudėjo teroristai, antradienį surengę teroro aktus Briuselio metro bei oro uoste.
Ir Molenbekas, ir Skarabekas priklauso stambiam neformaliam rajonui, kurį specialistai apibūdina kaip „skurdų ir besiplečiantį“. Šiuo terminu apibūdinami patys prasčiausi Belgijos rajonai. Šį terminą taip pat naudoja socialinės paramos centro Molenbeke direktorius Juanas Lemanas, šiame rajone gyvenantis jau daugiau kaip 30 metų. Jo teigimu, prie jau minėtų rajonų galima būtų priskirti ir Forest rajoną.
Islamo valstybės (ISIS) struktūros šiuos kvartaluose išdėstytos pagal pasaulinių nusikalstamų organizacijų pavyzdį.
Galima sakyti, kad tokia situacija susidėliojo istoriškai – išeiviai iš Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų, Pakistano ir kitų šalių , kurie čia apsistodavo, buvo aktyviais kriminalinių grupuočių nariais. Jų pagrindinis verslas – narkotikai.
Ilgainiui šių grupuočių sukurta infrastruktūra tapo puikia baze teroristams.
„Skurdus ir besiplečiantis“ – labirintas, kuriame teroristai jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Kovotojai čia turi nuomojamų butų. Bendras šių rajonų gyventojų skaičius siekia apie 250 tūkst. žmonių. Per pastaruosius 20-tį metų kvartalų gyventojų sumažėjo trečdaliu. Pusė gyventojų – iki 35 metų amžiaus.
Tai, kad rajonuose egzistuoja teroristinis tinklas – Polišinelio paslaptis, kaip ir tai, kad vietiniai palaiko ilgalaikį ryšį su „kolegomis“ iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių. Būtent dėl to čia slėpėsi teroristai, išgyvenę Paryžiaus teroro atakas.
Jaunimas pažįsta vieni kitus ir prireikus jie demonstruoja „solidarumą“. Patys naiviausi išvyko kariauti į Siriją, labiau užsispyrę liko. Tuo tarpu J.Lemanas mano, kad policija šiuo metu sugavo tik smulkias žuveles.
Tikrieji grupuotės organizatoriai ir lyderiai lieka „už kadro“.
Naujieji Sen Deni „karaliai“
Bet kokiame Paryžiaus kelionių vadove galima perskaityti, kad sostinės priemiestyje Sen Deni yra viena svarbiausių istorinių Prancūzijos šventovių – pirmoji Europoje gotikinė bazilika, kurios sienose, pradedant XIII a., palaidoti visi prancūzų karaliai.
Tačiau dabartiniai šio rajono „karaliai“ – kitokie žmonės. Būtent čia, prabėgus keturioms dienoms po Paryžiaus teroro aktų, vyko antiteroristinė operacija, kurios metu buvo sulaikomi prisidėję teroristai.
Reido metu įvyko susišaudymas, kurio metu buvo nušauti du įtariamieji. Šturme dalyvavo daugiau nei 100 policininkų bei karių. Apsuptis tęsėsi apie 7 valandas. Penki policininkai buvo sužeisti.
San Deni papuola tų miestų į sąrašą, kurie Prancūzijoje vadinami „zonomis be valdžios“ („zones sans-droit“). Tokių teritorijų šalyje apie 30. Policininkai, greitoji pagalba, gaisrininkai ir gelbėtojai dėl užpuolimo rizikos stengiasi šiose vietose be reikalo nesirodyti.
Tokia situacija, panašiai kaip ir Belgijoje, susidarė dėl tam tikrų istorinių veiksnių. Ekonomikos pakilimo metu, 6-7 dešimtmečiais, šiame sostinės rajone atsirado vadinamasis „pigus būstas“.
Šiuose namuose, išdėstytuose už Paryžiaus ribų, apsistojo išeiviai iš Alžyro, Maroko, kitų buvusių Prancūzijos kolonijų.
Iki 8-o dešimtmečio šių vietų gyventojai turėjo darbo. Tačiau ekonomikos nuosmukio metu, žmonės tapo bedarbiais. Susidariusį vakuumą netrukus užpildė nusikalstamos grupuotės, pasiūliusios nors ir nelegalų, bet garantuotą uždarbį.
Tačiau ši schema ne visuomet veikia. 2005 metais policininkų bandymas sugauti du mažamečius narkotikų prekeivius išprovokavo galingus socialinius konfliktus.
Tuomet vieną iš Paryžiaus priemiesčių sukrėtė žinia apie dviejų paauglių iš Tuniso ir Mauritanijos mirtį. Juos, besislepiančius nuo pareigūnų transformatoriaus būdelėje, nutrenkė elektra. Rajone tuomet kilo neramumai, greitai išplitę po kitus priemiesčius. Maištautojai degino šimtus mašinų, daužė parduotuves, grobė prekes, naikino bankomatus.
Situacija dar labiau paaštrėjo po staigių tuometinio vidaus reikalų ministro Nikolia Sarkozy pareiškimų, kai maištininkus jis išvadino padugnėmis ir atsisakė susitikti su mirusiųjų artimaisiais.
Po poros metų istorija pasikartojo. Naujų neramumų priežastimi tapo jaunų žmonių susidūrimas su policija. Šįkart – tiesioginis. Motociklas, kuriuo važiavo du paaugliai, susidūrė su pareigūnų mašina. Šie paliko įvykio vietą, taip ir nesuteikę pagalbos nukentėjusiems.
Dėl šio įvykio pasipiktinusi minia atakavo du policijos komisariatus, keliasdešimt pareigūnų buvo sužeisti. Nors tąkart neramumu mastas buvo žymiai mažesnis, ekspertai pabrėžė, kad jei 2005 metais maištininkai turėjo tik akmenis ir Molotovo kokteilius, o 2007 metais jie jau turėjo ginklus. Tai, kad jaunimas turėjo ginklus, savaime baisu, jau nekalbant apie tai, kad jie juos naudojo net nedvejodami.
Ir nors, kaip ir 2005 metais, policija pačius aktyviausius neramumų dalyvius sulaikė, organizatoriai ir koordinatoriai liko šešėlyje. O „zonos be valdžios“ pratęsė savo egzistavimą.
Dabar, išnaudojant dėl nepaprastosios padėties esančias galimybes, policija su specialiųjų pajėgų pagalba retkarčiais rengia reidus „zonose be valdžios“.
„Zonos be valdžios“ – visoje Europoje
„Zonos be valdžios“ egzistuoja praktiškai visose didesnėse Europos sostinėse.
Stokholme yra „mažasis Mogadišas“. Taip Švedijos sostinės gyventojai vadina Rinkebiu priemiestį. Oficialiais duomenimis, 90 proc. šio rajono gyventojų – emigrantai. Savo neoficialų pavadinimą kvartalas gavo dėl didelės gyventojų iš Somalio bendruomenės. Susidūrimai su policija čia vyksta reguliariai. Patys pareigūnai šiame kvartale stengiasi lankytis kiek įmanoma rečiau.
Danijos sostinėje Kopenhagoje neigiamą reputaciją turi Tingbjerg rajonas. Etniniai danai pirmai progai pasitaikius išsikrausto iš šio kvartalo, kuriame dabar praktiškai gyvena vien tik imigrantai. 2011 metais vietos musulmonų grupė paskelbė Tingbjerg rajone įvedanti Šariato religinį įstatymą.
Be abejo, „pilkoji zona“ yra ir Berlyne. Vokietijos sostinėje pačiu pavojingiausiu yra laikomas Noikelno rajonas. Šis kvartalas vadinamas naujuoju emigrantų getu. Ketvirtadalis žmonių čia gyvena žemiau skurdo ribos, tačiau dauguma jų teikia pirmenybę pašalpoms bei kriminalinei veiklai ir legalaus darbo net neieško. Nepaisant to, kad Noikelno gyventojai sudaro mažiau kaip 10 proc. viso Berlyno gyventojų, jie įvykdo 20 proc. visų sostinės nusikaltimų. Vietos mokyklose tvarką prižiūri policininkai. To nėra nei vienoje kitoje šalies mokykloje. Ar verta klausti, kodėl, kai Berlyne yra ieškoma islamistų, paieškos prasideda būtent Noikelne?
Puikai žinoma, kad panašios vietos egzistuoja ir Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, kitose Europos šalyse. Jų atsiradimo istorijos bei priežastys panašios. Čia vyksta kriminalinio pasaulio ir islamiško radikalizmo samplaika. Ir tol, kol ši samplaika nebus nutraukta, „molenbekai“ ir toliau žinių laidose bus reguliariai minimi pačiame nemaloniausiame kontekste.
Parengė Kristina Rancaitė
