Mano ir dažno iš mano draugų, dar kitaip vadinamų Y kartos atstovais, vaikystė prabėgo kaime. Dar tikrai teko slėptis šieno žaginiuose, nešti malkas, ravėti daržus. Ne taip ir seniai aparatai pakeitė nepakeičiamu tuokart laikytą arklį, ariantį bulvių vagą, kuomet jų padėti rinkti ateidavo kaimynai.
Šitas reiškinys, pats savaime būdamas nei geras, nei blogas, šiandien nyksta šviesmečių greičiu, nes dar vaikystėje, rankomis melžę karvę ar keravoti traktorių mokęsi sūnūs ir dukros, staigios mokslo ir technologijų raidos dėka šiandien duonai užsidirba prie monitorių ir ledų aparatų, nebe vagose, laukuose ar tvartuose, arba jeigu sugalvoja grįžti į kaimą, tai stengiasi kuo mažiau energijos išeikvoti dirbant rankinį darbą.
Jeigu kartais perskaičius pirmas pastraipas, dvelktelėjo nostalgija, dar pasikartosiu, kad tai natūrali, civilizacijos genama pasaulinė tendencija, dėl kurios vyksta ir kitas, šalutinis procesas – socialinio ir kultūrinio skirtumo tarp kaimo ir miesto vietovių atsiradimas, tampantis dar viena priežastimi pagyvenus ir palikti mieste, toliau patogiai klebinant klaviatūrą, derinant susitikimus ir rūpinantis savimi, savišvieta ir realizacija kaip pridera miesto žmogui, nes ūkis, kaimas ir kaimo bendruomenės jau darosi atskiras, savo aktualijas ir tradicijas turintis pasaulis, kurį sunku suprasti, o jame būti suprastam. Kur link suku brėždama šią liniją? Ogi, kad tos šaknys, išaugę dar visai neseniai, ganėtinai greitai šąla ir, gyvendami toje pačioje šalyje, vieni kitais imame nebesidomėti ir nebesirūpinti.
Atotrūkį nuo savų įrodantis faktas kakton man smogė visai netikėtai. Iki šiol pernelyg nesigilinau, kuo nepatenkinti Lietuvos pienininkai. Maniau, kad jų streikas eilinis, kasmetinis, tarsi savaime suprantamas. Ne jiems vieniems juk kažko trūksta... Ir tik truputis aritmetikos, truputis vizitų pas kaime gyvenančius žmones, truputis šaltos logikos, padėjo man suvokti esant problemą, atsiradusią iš mūsų visų abejingumo.
Ar žinote, kiek už parduotuvėje apie 80 euro centų kainuojančio pieno litrą gauna ūkininkas? Atsakymas – nuo 8 centų. Vadinasi, atvežimas, perdirbimas, pakavimas, distribucija, rinkodaros priemonės pabrangina produktą 10 kartų. Tad, ar už 8 centus, mielas kompiuterio kolega, imtumeisi veisti gyvulius, melžti juos, investuoti į techniką, žemę, įrangą ir kitus dalykus? Galų gale, ar norėtum už tiek kasdien kvepėti gyvuliais? Aš, nors ir dievinu kaimą, sau pripažįstu, kad turbūt ne. Tad kas tai darys ateityje? Ar atsivešim iš kitur? O gal maistą kursime tik laboratorijose?
Kadangi politika nėra mano mėgiama sritis ir nesijaučiu kompetetinga vertinti, kas atsakingas už tokį disproporcijos atsiradimą ir perdirbėjų (ne)savivalę, galiu tik viltis, jog gyvename kasdien vis protingesnėje, vartotojui priklausančioje rinkoje, kur jis taip pat, turėdamas savo nuomonę, vienaip ar kitaip gali įtakoti gamintojo veiksmus. Gal ne šiandien, gal artimoje ateityje.
Kas yra socialiai atsakingas verslas? Tas, kuris pratęsia sertifikato galiojimą, produkciją pakuoja į ekologiška pakuotę, racionaliai apskaičiuoja gamybos kaštus? Taip, bet ne tik. Vienas iš svarbių, gal net svarbiausių, socialiai atsakingo verslo dedamųjų – neišnaudoti tų, kurie dirbdami sukuria vertę tau, pavyzdžiui, tiekia žaliavas tavo verslui, nesvarbu, ar tai būtų kavos pupelių rinkėjai Afrikoje, ar vietos ūkininkai, kurie neturi, kur trauktis ir dirba parduodami už tiek, kiek jiems mokama.
Panašu, kad šioje vietoje, esama kažkokios šventos karvės. Pieno produktų gamintojų prekės ženklai konkuruoja visaip – remdami sportą, investuodami į brangią televizinę reklamą, naudodamiesi didelėmis kūrybinėmis pajėgomis. Tačiau ar nebus taip, jog netrukus nebus kam kurti, nes niekas neinvestuoja į atsiskaitymo su partneriais sąlygų gerinimą, kas bus, jeigu jų nebeliks?
Pieno perdirbėjai, komunikuodami visuomenei, jog jie moka brangiausią kainą ūkininkui rinkoje, manau, būtų gana teigiamai įvertinti. Juk ar tai nebūtų lygiavertis pasididžiavimo objektas nei nuosava sporto komanda? Aš, rinkdamasi produktus, į tai tikrai atkreipčiau dėmesį ne mažiau kaip į pakuotės spalvą ar jo sudėti, nes juk perdirbėjai, mokėdami daugiau pienininkui, taip pat kaip ir savo darbuotojams sukuria didesnę vertę visuomenei. Bet tokio pobūdžio komunikacija dar visiškai nematoma. Viliuosi, kad kažkur horizonte.
