Kava aušta, o Agnė vos laikosi anksčiau už mane neišspjovusi žodžių. Ji ką tik išsinėrė iš Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžio. Todėl dar šiek tiek žiopčiojo, gaudydama kvapą.
„Na, ir? – neištveriu. – Ką šįkart?“
„Šįkart? Nutarta: Lietuvoje šaldysim nabašnikų „kiaušinius“, – kerta Agnė ir siurbteli kavos.
Meluoju. Ji taip negražiai nekalba. Ji kalba paprasčiau, moksliškiau, subtiliau. Ji tik pasakė, kad tas gyvatės išnara komitetas pritarė sveikatos apsaugos ministro sumanymui, ir mirusio vyro lytinės ląstelės bus naudojamos našlėms apvaisinti.
„O kiek tos vyrų sėklytės gyvuoja, kai kūnas sustingsta?“ – vožia į smegeninę klausimas, ir tuo pat metu pro akis ima skrieti vaizdai iš prozektoriumo.
Čirkš – adatos sminga į begėdiškai atvirą mirusio padaro kūną, į švirkštą sutraukiama tai, kas dar mirtinai nesušalo. Makabriška? Kur jau ne. „Tai – primityvu!“ – kerta medikai, nes viskas juk vyksta daug steriliau ir subtiliau.
Bet vis tiek sunku suprasti, kaip gyvybė gali pulsuoti mirusio žmogaus kūne. Vadinasi, po žeme pūvančiame „skrebutyje“ rangosi kirmėlės, o palikuonys vis tiek gimsta ir auga?
Agnė Širinskienė mato daug toliau nei lavoninės šaldytuvai. Ji – mokslininkė, ir biomedicinos teisė jai nėra tik skystame azote užšaldytas mililitras „pūstagalvių uodegyčių“.
„Jei tam pritars Seimas, dauginimosi išradingumu pranoksime kone visą Europą. Galimybę po sutuoktinio mirties susilaukti palikuonių turi tik belgės ir Jungtinės Karalystės pilietės. Bet ir joms, greičiausiai, net nesisapnuoja, kad vaikelį galėtų „užsitaisyti“, tarkim, dešimčiai metų po vyro mirties praėjus“, – apie juokingus dalykus Agnė kalba rimtai.
Negi galima šitaip šaipytis iš mirties?
Yra situacijų, kai išties geriau to nedaryti. Neįmanoma numanyti, kiek jaunų šeimų lyg kirviu perkerta mirtis. Jei sutuoktiniai dar nesuskubo susilaukti vaikų, o vyrą ėmė ir surakino vėžys? Jei jis buvo smarkiai sužalotas avarijoje? Jei buvo visokių „jei“, prie kurių prisiglaudžia mirtis, nutarusi tik dar šiek tiek pasėdėti ant iškeliauti pasmerkto žmogaus lovos?
Mintis, kad ne viskas prarasta, ir užšaldyta mylimo žmogaus palikta gyvastis gali pradėti gyvybę, galbūt tam tikrais atvejais ištrauktų moterį iš praradimų skausmo duobės.
O jei dar ir valstybė suteikia žmogui galimybę pasinaudoti medicinos galimybėmis ir pasėja viltį ten, kur ji egzistuoja genų kombinacijos pavidalu, kodėl to nepadarius?
„Visa bėda, kad ta mūsų valstybė yra akla, kaip ir mūsų parlamentarai“, – suklapsi akimis Agnė.
Mirksėjimas yra natūralus akių drėkinimo būdas. Bet ar ašaros padeda ryškiau pamatyti ateitį tiems Seimo nariams, kurie galvoja, kad mirusiojo „geismų ląstelės“ gali būti saugomos kelias dešimtis metų? Ir kad mirusysis – mhm – palikuonių galės susilaukti ne tik po mėnesio, metų ar dviejų, bet ir tada, kai našlė pati įžengs į solidų amžių?
Pasak Agnės, teisės problemų, į kurias būtų įvelti ir našlė, ir jos vaikas – našlaitis, kiltų daugybė.
Teisinė sistema iš esmės nėra parengta tokiam vaikui gimti – vaikui, kuris jau gimdamas yra našlaitis. Mat, pasak Agnės, greta Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų, kuriomis įteisinamas mirusiojo spermos panaudojimas, nėra pateikta jokių lydimųjų teisės aktų.
Pavyzdžiui, pagal šiuo metu galiojančią tvarką būtų sudėtinga pasiekti, kad į vaiko gimimo liudijimą būtų įrašytas prieš kelis metus mirusio tėvo duomenys.
„Žinoma, visada galima tėvystę įrodinėti. Genetiniai tyrimai, naudojami tokio įrodinėjimo procese, tėvystę tikrai paliudytų. Bet tai – tik vienas sunkumas, kurį tektų įveikti vaiko motinai“, – neabejoja biomedicinos teisininkė.
Kitas – tai Civilinio kodekso reguliuojami paveldėjimo santykiai. Kol kas tik gyvas žmogus gali į testamentą įrašyti paveldėtojus – dar nepradėtus asmenis, su sąlyga, kad jie gims.
Visais kitais atvejais, kai nėra testamento, paveldėjimas neįmanomas. Teisinė logika ir perša mintį, kad nepilnametis vaikas, našlaitis, turi turėti didelę turtinių interesų apsaugą, tame tarpe – teisę paveldėti savo mirusio tėvo nuosavybę. Bet kaip į tokį paveldėjimą reaguotų kiti artimieji?
Pasak Agnės, šios problemos, susijusios su mirusio ląstelių panaudojimu, keliamos daugumoje ES valstybių. Dėl to daugumoje jų ir yra draudžiama mirusio žmogaus “sėkleles“ panaudoti gyvybei užmegzti.
„Tokių sprendimų centre turi būti vaikas. Kaip turėtų jis jaustis žinodamas, kad sąmoningai buvo pradėtas našlaičiu ir gimė praėjus dešimtmečiui po tėvo mirties? Ar gedinčios moters noras turėti mirusio vyro palikuonį pateisina tai, kad nepaisoma vaiko interesų? Bet vaiko interesams priimant sprendimą Seimo kabinetuose net nebuvo teikiama pirmenybė“, – Agnė pyksta.
Žinau, kad ji mato kiaurai sienas. Nes už jų, pasak Agnės, kone visada stovi verslininkų lobistai.
Jau yra paskaičiuota, kad valstybė už vieno numirėlio „vaisingųjų sėklyčių“ saugojimą lytinių ląstelių banko savininkui – kokiam nors medicina dvelkiančiam „uabui“ – per mėnesį turėtų mokėti 140 eurų.
Keturi „sėklų“ megintuvėliai – ir tai jau docento alga universitete.
Seime jau dabar kalbama, kad valstybė neabejotinai ras lėšų lytinėms ląstelėms saugoti, ir tam bus skiriama Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) pinigų. O lytinių ląstelių saugojimo terminas juk nėra nustatytas.
„Verslo sąlygos – idealios: pajamos būtų garantuotos už neterminuotai saugomas užšaldytas mirusio žmogaus ląsteles, gaunant reguliarias PSDF išmokas“, – Agnės kavos puodelyje pykčio daugiau, nei neištirpusio cukraus.
Kaip tas cukrus ištirps, jei valstybė iš tų pačių PSDF lėšų neįstengia kompensuoti cukriniu diabetu sergantiems vaikams reikiamo kiekio juostelių, skirtų gliukozės kiekiui kraujyje matuoti? Jei valstybė neišdrebina pinigų retomis ligomis sergančių vaikų vaistams?
Tačiau mirties žaidimui su gyvybe, pinigų, atrodo, nepritrūks.
