Staiga stabtelėjo šalies BVP didėjimas. 1,6 proc. BVP prieaugis praeitais metais – pats menkiausias nuo 2010-ųjų .
Verslininkai, kai tik yra proga ir ištaiko, guodžiasi, kad demografinės Lietuvos problemos jau pradeda riboti verslo plėtrą šalyje, reikalauja iš esmės liberalizuoti darbo rinką, įsileidžiant patogesnėmis sąlygomis svetimšalius, drauge dėdamiesi nesuprantantys to elementaraus fakto, kad svarbiausias emigracijos išaugimo priežastinis faktorius yra apgailėtinai žemi atlyginimai gimtojoje šalyje. Beveik neužtruko, praėjo tik dvidešimt su trupučiuku metų, kol vienas iš mūsų šalies ekonomistų galop išsidrąsino ir viešai pripažino šį visiems seniai žinomą faktą, savo kailiu daugelio žmonių patiriamą tiesą.
Taigi neprošal taip pat bus retoriškai paklausti – ar taip pat ilgai pratinsimės prie minties, kad darbo rinkos liberalizavimas pagal mūsų verslo flagmanų įsivaizdavimą gal ir leistų įšaldyti atlyginimus esamame lygyje, bet paspartintų emigracijos tempus, lietuvių nuvarymą nuo gimtosios žemės dešimtis kartų. Kaip atrodo, kol suprasime šią elementarią tiesą, nebeliks ir pačios Lietuvos. Alisa Veidrodžių karalystėje klausia Raudonosios karalienės, kodėl bėgdamos į priekį, skriedamos beveik oru anos liko toje pačioje vietoje, po tuo pačiu medžiu.
„Mūsų šalyje, – vis dar gaudydama dvasią žiopčiojo Alisa, – paprastai patenki į kokią nors kitą vietą, jei taip ilgai bėgi“.
„Lėta šalis! – atsakė karalienė. – Čia reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje. O jei nori patekti kur nors kitur, reikia bėgti mažiausiai dvigubai greičiau negu mudvi“.
Kitaip tariant, aritmetinės sudėties neužtenka, siekiant pajudėti iš vietos. Reikia keisti požiūrį iš esmės, numatant kokybinio proveržio gaires.
Be visa ko kito pastebėsiu, kad Veidrodžių karalystės struktūrinis principas yra šachmatų partija, taigi, galimas daiktas, visiškai teisus yra lrytas.lt publikuojamų straipsnių legendinis komentatorius „Senukas“, sakydamas, kad Lietuva suklestės tik tada, kai visi sustos į Šachmatų partiją – čia galimi skirtingi ėjimai, kitaip nei žaidžiant šaškėmis, nuobodžiai iriantis per langelius.
Verta taip pat prisiminti, kad „Alisos“ autorius L.Carrollas buvo matematikos dėstytojas, kurį ypač domino antikos filosofo Zenono suformuluotos laiko ir judėjimo aporijos – viena iš jų skelbia „ Greitakojis Achilas niekados nepavys net vėžlio“.
Tokiose lenktynėse dalyvauja mūsų vyriausybė, neseniai paskelbusi, kad pakėlė darbo užmokestį mokytojams – daugeliui iš jų atlyginimas padidėjo 1,75 euro, o kai kuriems visais dviem eurais. Seimui aną savaitę pateiktoje Vyriausybės 2015 metų veiklos ataskaitoje svarbiausiu leitmotyvu, skambėjusi kas keletą žodžių, buvo pasigyrimas, kad pavyko pagerinti verslo sąlygas ir pritraukti investicijas.
Tai, žinoma, labai svarbu, bet klausantis tokių be perstojo kartojamų užkeikimų gali susidaryti įspūdis, kad pati Lietuva atsirado ant žemės tik dėl to, pagrindinė tautos misija yra ta, kad galėtume sukurti ypatingai geras sąlygas verslui. Tačiau neduok Dieve mums tokio verslo, kuris sugebėtų išsilaikyti tik tautos sunaikinimo sąskaita. Galop reikia prisiminti, kad joks verslas negalėtų tarpti negyvenamoje saloje, Robinzonas neturi nė mažiausio šanso tapti verslininku, nežiūrint galimo polėkio ir įgimtų gabumų.
Nereikėtų taip pat su pamaldžiu nuolankumu klausytis kartojamo žodžio „investicijos“, nes investicijos investicijoms nelygu, kai kurios iš jų atneša, įtvirtina ir tiražuoja tik skurdą, nieko daugiau.
Radikalus kaip šachmatų lentoje atlyginimų pakėlimas butų testas pačiam verslui, toks išbandymas, kuris leistų atsikratyti negyvybingomis ataugomis. Skirtingai nei įprasta gražbyliauti tarp ekonomistų, drįsčiau teigti, kad aukšti atlyginimai yra ne tiek ekonominės pažangos galima pasekmę, kiek tokios pažangos galimybės sąlyga. Aukšti atlyginimai išties leidžia optimizuoti darbo ir kapitalo santykį, yra pati svarbiausia inovacijų ir techninės modernizacijos paskata.
Dėl susierzinimo klausiate specialiai žargonu: kodėl mums taip lėtai daeina tokie elementarūs ekonominės minties dalykai? Na, pažiūrėkite, beveik visi garsiausieji Lietuvos ekonomistai dirba bankuose, patarinėja bankininkams.
Net Gitanas Nausėda, pagal stotą ir protą labiausiai tinkantis būti Lietuvos prezidentu žmogus, kartas nuo karto paporina tik naudingas bankininkams pasakėles, – iš visų man labiausiai įstrigo ta, kad esą visų pirma reikia išsikepti pyragą, o po to jau bus galima visiems supuolus dalintis. Gal dėl to Lietuva ir yra mokesčių rojus bankams, nereikia nė Panamos, ar ne taip?
Per pasaulį visų lėčiausiai keliauja mintis, dar toli gražu nepasiekusi įsisąmoninimo taško – „Aš esu A.Butkevičius, būtent socialdemokratinės vyriausybės vadovas, socialdemokratų partijos pirmininkas.“ Iš tiesų, jausti alergiją konservatoriams, dar nereiškia būti socialdemokratu. Stebuklų šalies vienas skyrius yra įvardintas taip – „Netikro vėžlio pasakojimas“. „Kadaise, – pagaliau ištarė Netikras vėžlys sunkiai atsidusdamas, – aš buvau tikras Vėžlys“.
