Besikeičiant daugelio darbų pobūdžiui, kartu kinta ir pačių darbuotojų poreikiai. Anksčiau prasmę turėję ir darbuotojus saugoję griežtai nustatyti darbo laiko reikalavimai šiandien nebeatspindi realaus gyvenimo poreikių, stabdo ne tik verslo plėtrą, bet ir neleidžia daugiau uždirbti to norintiems. Susidaro paradoksali situacija – tikrai to norintieji dirbti negali. Arba bent jau negali dirbti legaliai.
Dirbdamas sau darbuotojas laiką skaičiuoja kitaip
Vieno garsiausių ir sėkmingiausių naujosios kartos Lietuvos verslininkų Ilja Laurso teigimu, „Vakarų šalyse labai stiprus motyvacijos faktorius yra darbas už įmonės nuosavybę arba koncepcija, kad kiekvienas darbuotojas yra ir įmonės akcininkas.“ Pasak verslininko, kai verslai pradeda priklausyti žmonėms, kai darbuotojai tampa akcininkais, jie pradeda jaustis jo savininkais.
Kai žmogus jaučia, kad dirba dėl savęs paties, atitinkamai jam atlyginama už papildomą darbą, anot I. Laurso, atsakingesnis tampa ir pačių darbuotojų požiūris į darbą. Tokiu atveju darbuotojas nori dirbti gerokai ilgiau, nei paprastai nustatytų darbdavys, nes jaučia, kad „dirba sau“.
Šiuo metu svarstomi darbo kodekso pataisų siūlymai numato aibę įvairių darbo laiko apskaitos bei kitų ribojimų, kurie šiuolaikiniame versle yra sunkiai pateisinami. Pavyzdžiui, siūloma, kad maksimalus darbo laikas dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą per kiekvieną 7 dienų laikotarpį negalėtų būti ilgesnis kaip 48 valandos.
Mindaugas Glodas, rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“, investuojančio į verslo startuolių komandas bei didelio verslo potencialo turinčias idėjas, generalinis direktorius sako, kad tokie darbo laiko ribojimai galbūt aktualūs nebent gamybinėms bendrovėms, kuriose darbuotojai negali atsitraukti nuo proceso, nes stovi prie konvejerio ar sėdi prie telefono.
„Startuoliuose taip pat gali atsirasti panašių pozicijų, pavyzdžiui, skambučių centras, kur darbas yra nepertraukiamas, bet tai naujojoje ekonomikoje yra daugiau išimtys. Darbo laiko reglamentavimas, matyt, turi būti, bet jeigu žmogus laisva valia sutinka dirbti ilgiau ir daugiau, jam privalo būti garantuotas lankstumas susitarimui su darbdaviu sudaryti.“
M. Glodas pripažįsta, kad profsąjungos nuogąstauja dėl neva prasidėsiančio darbuotojų išnaudojimo, bet teigia, kad Lietuvoje jam nėra tekę su tuo susidurti.
Pašnekovas pripažįsta, kad darbuotojai Lietuvoje taip ar taip dirba viršvalandžius, todėl reikia reguliavimo, kuris atitiktų šiandieninę ekonominę realybę.
Kaip įkainoti prarastas galimybes?
Darbo jėgos kaštai ir jiems įtakos turintis valstybinis reguliavimas naujojoje ekonomikoje turi milžiniškos reikšmės, kartu tai atsiliepia ir Lietuvos konkurencingumui.
„Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, informacinėse technologijose, didžiausias investicijas sudaro būtent darbo jėgos kaštai. Mes investuojame į žmonių darbą tam, kad šie sukurtų vertingą produktą ar paslaugą. Tokiuose versluose kartais net 90 proc. visų išlaidų struktūros sudaro būtent darbo jėgos apmokėjimas. Natūralu, kad tokiu atveju darbo santykių lankstumas yra ypač svarbus“, – teigia M. Glodas.
Investuotojas atkreipia dėmesį, kad pusė šios sumos grįžta Valstybei mokesčių pavidalu.
„Startuolis apskritai yra neprognozuojamas vienetas – jis gali labai greitai augti, bet jam gali reikti ir greitai susitraukti. Na, pavyzdžiui, vykdomas eksperimentas: planuoji samdyti žmogų konkrečiai užduočiai, konkrečiam bandymui, tyrimui, bet dar iki pradedant eksperimentą žinai, kad vėliau negalėsi jo atleisti arba dėl to patirsi didelių sąnaudų. Todėl gerai pasveri argumentus ir kartais tiesiog žmogaus tiesiog nebesamdai, eksperimento apskritai neatlieki. Tai yra prarasta galimybė, kurios praradimą išties sunku pamatuoti, bet jis yra visiškai realus ir apčiuopiamas“, – apgailestauja M. Glodas.
Startuoliuose neapibrėžtumas – neišvengiamas
Startuoliuose, kurie šiandien dažnai linksniuojami su nemažu susižavėjimu, tokie, kaip „Uber“ ar „Airbnb“ pasaulinę šlovę taip pat pelnė ne taip paprastai. Specialistų teigimu, startuoliuose apskritai neapibrėžtumas yra neišvengiamas, todėl reikia lankstesnių sprendimo būdų verslui.
„Startuoliuose neapibrėžtumas dažnai diktuojamas resursų trūkumo ir tai labai stipriai lemia darbo santykius bei jų formas. Dažnai planai matuojami ketvirčiais ar pusmečiais, tad samdyti darbuotojus į startuolį – labai sunku, nes retas specialistas ryžtasi tokiai nežiniai“, – sako Donatas Keras, „Practica Capital“, rizikos kapitalo įmonių grupės, partneris.
Kita vertus, D. Kero teigimu, dažnai tokiu atveju gelbsti projektinis darbas, nuotolinis darbas arba konkrečių sutartinių dalykų atlikimas. Be to, startuolis, kartais negalintis pasiūlyti stabilumo, gali pasiūlyti kitas svarbias ir reikalingas bei patrauklias sąlygas – veiklos laisvę, didesnį savirealizacijos potencialą, didesnę vieno žmogaus įtaką procesui ar produktui, betarpišką komandos darbą ir greitą sprendimų priėmimą, nuosavybės jausmą ir, žinoma, realų akcijų turėjimą.
