Tai, jog daugelis tautiečių nepatenkinti mūsų didžiaisiais prekybininkais – jokia naujiena. Ir vis dėlto bandos instinktas veikia: „Jei visi eina apsipirkti į akropolius ir ozus, tai gal ir aš einu. Nu, nepatinka man ten, bet tai kur kitur?“ Per šias tris dienas aiškėja – jei būtų daugiau norinčiųjų pirkti kitur ir kitaip, alternatyvių erdvių rastųsi.
Juokingiausia, kad kai kurie pasimetėliai šią protesto akciją vadina komunistine. Apie gandus, jog neit tris dienas pirkti maisto lietuvius kursto V. Putinas, išvis nėra ko šnekėti. Suvokimas, kad gali daryti įtaką rinkai savo apsisprendimu pirkti ar nepirkti kaip tik yra kapitalistinis. Sveikai kapitalistinis.
Vis dėlto raginimų pirkti iš smulkiųjų galėjo būti daugiau. Daug mieliau būtų girdėti ne tik dažnai „Nepirkim prekybos centre!“, bet ir „Pirkim iš ūkininko Petro“. Nieko nuostabaus, kad kai kurie žmonės suprato šią akciją kaip trijų dienų susilaikymą nuo pirkimo. Savotišką pirkinių pasninką.
Teisūs tie, kurie internete šaiposi iš tų akcijos dalyvių, kurie užsipirko kalną maisto kaip Kalėdoms ir ramiai sau jį žiaumoja. Turiu pripažinti – pirmadienio vakare pati buvau parduotuvėje. Vaisių ir daržovių pirkau nemažai. Pastebėjau, jog eilės – kaip penktadienio vakarą. Todėl galima įtarti, kad prekybos centrai gal ir nemeluoja, tvirtindami apie nemažėjančias pajamas. O jeigu meluoja – tai tik truputį, na, kad ir apie tai, jog jau iš anksto buvo suplanuotos šios savaitės nuolaidų akcijos.
Kvailoka vertinti, ar akcija pavyko, ar nepavyko, remiantis finansiniais rodikliais. Net jei prekybos centrų apyvarta liko kokia buvusi, jų įvaizdis – traumuotas. Kaip dabar toliau dabar pasakot, kaip jų parduotuvė myli maistą, yra mums visiems antrieji namai, kaip jie kruopščiai atrenka vaisius ir daržoves, kaip jie myli savo personalą? Karalius nuogas – lietuviai tokiomis pasakomis netiki. Lietuviams galioja tik vienos rūšies reklamos: „Pirk, nes mes parduodam pigiau“.
Man jau seniai gaila prekybos centrų rinkodaros skyrių ir jiems tarnaujančių reklamos agentūrų. Jie arba turi meluoti apie išskirtinį rojaus dvelksmą jų parduotuvėje, arba maketuoja nesibaigiančius prasto popieriaus žurnalėlius su akcijiniais pasiūlymas. Pigiau, pigiau, pigiau, trisdešimt, keturiasdešimt procentų. Tokios ar anokios kortelės turėtojams – net penkiasdešimt procentų nuolaida tualetiniam popieriui ar dantų krapštukams. Ateikit, nepasigailėsit. Gal net nusipirksit ką nors daugiau. Juk žinoma tiesa – dažnai užeinam į parduotuvę „tik pieno“, o grįžtam su dideliu maišu.
Didžiausia šios akcijos pamoka man pačiai yra pastebėjimas, jog esu prisirišusi prie ėjimo į parduotuvę. Vis pagaunu save galvojant, kad dar ko nors reikia. Tada prisimenu, kad vyksta akcija. Ir net lengviau atsikvepiu: „Apsieisiu be to sūrelio ar grietinėlės prie kavos“. Iš tiesų ir mano, ir daugelio lietuvių bėda ta, kad perkam ir valgom per daug. Tada tunkam. Laikomės dietų. Mokam už sporto klubų ar jogos studijų abonementus. Esame nelaimingi. Tada skundžiamės, jog mus išnaudoja valdžiažmogiai ir stambieji verslininkai. Skundai dar labiau įsuka mus kaip voveraites rate. Dar daugiau mums reikia maisto, pramogų, drabužų, kad užmirštume esą nelaimingi.
O gal užtenka tik sustoti? Gražiausia šios protesto akcijos žinia – tai, jog mums nereikia kovot kokiais nors veiksmais. Užtenka stabtelt. Tai – gera pamoka ir kitose gyvenimo situacijose, nes puldami į kovos lauką, dažnai prarandame daug energijos ir nieko nepasiekiame. Stabtelėti dažnai daug sveikiau.
Kartais būti laisvam – tai nuspręsti, kad tau visko reikia mažiau. Nebesiplėšyt, kad uždirbtum daugiau. Suvokt, kad tuos pinigus vis tiek kažkur išleisi – daugiausia beprasmiškai. Todėl nuspręst, kad galima sėkmingiau gyvent, jei turi mažiau pinigų ir daugiau laiko. Nepanikuot, kad prie Joninių laužo bus per mažai šašlykų, alaus ir mononatrio gliutomatu pagardintų traškučių. Sugalvot, kaip pasilinksmint kitaip, nevartotojiškai. Pavyzdžiui, pasimokyt lietuviškų šokių. Smagiai šokant nesinorės prisikišti sausakimšą skrandį, tereiks daug stiklinių vandens.
„Šuo loja, o karavanas eina“, – sakydavo senais laikais. Šiais laikais labiau tinka pasakyt: „Saldžiabalsės lakštingalos čiulba – karavanas eina. Šuo sulojo – karavanas neina“. Jei būtų kitaip, prekių reklamai nebūtų išleidžiama tiek daug pinigų. Užtat tiek daug noro buvo nutildyti apie dideles kainas šnekančius balsus. Vis dėlto panašu – didelė dalis tautos susigriebė, kad kartu ir lojam, ir trepsenam vartotojiškos visuomenės karavane. Didžiulis palengvėjimas – tai, kad iš jo galima pasitraukti. Bent trims dienoms.
