Europos Centrinis Bankas su augimo problema tvarkytis bando jau ilgą laiką. Iš pradžių palūkanos buvo nustumtos į neigiamą pusę, kas sukėlė dideles diskusijas visuomenėje, ar nenutiks taip, jog už bankuose laikomus pinigus palūkanas teks primokėti. Iš kitos pusės, minusinėmis palūkanomis labai apsidžiaugė paskolų turėtojai, nes įmokos, ypač lyginant su 2008-09 metais, sumažėjo labai smarkiai.
Tačiau žemos palūkanos, priešingai nei teigia ekonomikos teorija, žmonių vartojimo smarkiai nepaskatino. Iš dalies tam įtakos turėjo vėluojantis algų augimas, tačiau labiausiai toliau taupyti ir neišlaidauti žmones verčia niūrūs prisiminimai iš paskutinės finansinės krizės. Ir nors butų pirkimai Vilniuje vėl pradėjo augti, tačiau tai yra ne tik tiesioginė ECB veiksmų pasekmė. Bet čia ne apie mūsų NT rinką. Ką ECB nusprendė, kai pamatė, kad nulinės palūkanos nieko neveikia?
Tuomet ECB pradėjo supirkinėti valstybių obligacijas. Kas mus taip pat palietė tiesiogiai, nes šiandien maždaug 5 metams Lietuva realiai gali skolintis nemokamai. Taip, grąžinti pasiskolintus pinigus reiks, tačiau palūkanų už tą paskolą mokėti nereikia.
Tokie pokyčiai praturtino ne vieną Lietuvos gyventoją, kuris bent dalį turimų pinigų investavo.
Nesvarbu, ar per draudimus, ar tiesiogiai pirkdamas saugias finansines priemones, tačiau visi turintys valstybinių obligacijų, gana greit finansiškai praturtėjo.
Nors tokių buvo ne vienas šimtas, tačiau kadangi jie dažnai priklauso aukštesnei socioekonominei klasei, jų finansinio turto padidėjimas vartojimo taip pat smarkiai nepadidino. Lygiai taip pat ir valstybė nepradėjo leisti neriboto kiekio pinigų įvairiems projektams vien dėl to, jog skolintis juos galima nemokamai.
Taip nutiko ne tik Lietuvoje. Daugiau ar mažiau visoje Europoje, o ypač periferinėse valstybėse, ECB vykdoma politika turėjo tik labai minimalią įtaką ekonomikoms. Labiausiai ją pajautė turtingieji, o paprasti mirtingieji realios ir apčiuopiamos naudos beveik negavo. Todėl ECB du pagrindiniai įrankiai – palūkanų normų mažinimas ir obligacijų supirkimas – iš esmės situacijos Europoje nepakeitė. Dėl jų nei žmonės, nei valstybės savo elgsenos smarkiai nekoregavo ir masiškai skolintis bei vartoti nepradėjo.
Paprasčiausiai ECB neįskaičiavo neigiamų lūkesčių ir realios palūkanų normų įtakos paprasto vidutinio žmogaus finansiniams sprendimams. Vadovaudamiesi teoriniais modeliais, kurie sako, kad užtenka numušti palūkanas ir visi bėgs skolintis, jie save įtikino, kad ne modeliai neteisingai rodo, o yra kitos priežastys, kurios įtakoja visuomenę trumpuoju periodu, bet vadovaujantis modeliais pakankamai ilgą laiką, galiausiai viskas bus pagal planą.
Ir nors tęstinumas ir tikėjimas savimi yra gerai, tačiau per stipriai ir nepamatuotai daryti nereikia nieko. Nes gali atsirasti situacijoje, kurioje idėja tave į priekį nuvedusi tiek toli ir suvalgiusi tiek resursų, jog grįžti ir pripažinti klydus nebeįmanoma.
Būtent čia ir yra Europos Centrinis Bankas. Nors visi protingesni ekonomistai jau ilgą laiką kartoja, kad jų politika tikrai nebūtinai sukurs ekonomikos augimą, ECB užsivedę darė savo ir dabar atsitraukti nebegali. Nors turbūt ir patys supranta, kad tai neveikia (tikėkimės, kad supranta).
Todėl dabar vis dažniau pasigirsta gandai, kad ECB pradės pirkti ne tik obligacijas, bet ir įmonių akcijas. Kaip šis veiksmas bent teoriškai gali pakelti ekonomiką, nežinoma niekam. Žinoma, taip elgiantis galima sukurti teigiamus lūkesčius akcijų rinkose ir priversti investuotojus tikėti, jog viskas tik augs.
Tačiau realią ekonomiką sudaro toli gražu ne finansų rinkų dalyviai. Reali ekonomika susidaro iš realių darbų ir kyla tuomet, kai tuose realiuose darbuose realūs žmonės uždirba vis didesnes realias algas, kurias gali išleisti. Akcijų kainų augimas, tuo tarpu, uždirba pinigus tik tiems, kurie akcijų jau turi. Ir tai tikrai nėra paprastas vidutinis darbuotojas iš Pakruojo rajono.
Todėl visiškai natūraliai dėl tokio ECB žingsnio dar labiau didėtų socialinė atskirtis. O ši yra tiesiogiai ir neigiamai susijusi su realios ekonomikos augimu. Tai yra, kuo didesnė atskirtis, tuo prasčiau gyvena ekonomika, nes patys turtingiausi nėra linkę taip jau plačiai dalintis turtais su likusiais, ko pasėkoje sukuriamas turtas paskirstomas neproporcingai ir neteisingai. Kas iš savęs skatina mažesnį realų vartojimą ir blogesnius bendrus lūkesčius. Tad dėl savo užsispyrimo ir tunelinio matymo ECB ne tik neskatina ekonomikų, bet jų sekantis žingsnis, ilgoje perspektyvoje, gali situaciją dar labiau pabloginti.
Paprastam mirtingajam ši informacija turi kelias svarbias implikacijas.
Pirmiausia, ECB veiksmai realios ekonomikos neveikia, todėl nereikia tikėti, kai koks pseudo analitikas aiškina, kad dėl jų Lietuvoje kilo maisto kainos. Tokie pasakymai yra visiškas diletantizmas ir nesąmonė.
Antra, neauganti ekonomika ir prastas veiksmų planas bei besąlygiškas jo laikymasis leidžia tikėtis, kad dar ilgą laiką palūkanos Europoje suksis aplink nulį. Taupyti ir gauti investicinę grąžą bus vis sunkiau. O indėlių laikyti ir toliau visiškai neapsimokės.
Trečia, didėjanti socialinė atskirtis leis bujoti įvairiems politiniams marginalams populistams. Ir tai yra didžiausia rizika. Nes čia jau kalbame ne tik apie ekonomikos stabilumą, bet ir politines įtakas bei kasdienį gyvenimą.
Jei pasiduosime kvailam ruporui, galime gana greitai atsidurti Ukrainos vietoje. Todėl kad ir kiek viskas atrodytų sudėtinga, svarbu į viską žiūrėti racionaliai ir nepriimti politinių sprendimų, kurie būtų paskatinti ne logikos, bet momentinio pykčio.
