- Nepaisant to, kad įgijote puikų išsilavinimą Vakarų Europoje, studijavote Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kurį laiką dirbote Rytų ir Centrinėje Europoje, bet šiandien reziduojate Malaizijoje. Kodėl pasirinkote Aziją?
– Šiuo metu dirbu Jungtinės Karalystės įmonėje, kurios veikla susijusi su investuotojų bendruomene. Renkame ir pateikiame informaciją, kuri yra gyvybiškai svarbi investuojant. Ypač tokia informacija būtina investuojant augančiose rinkose (angl. emerging markets). Senosiose, išsivysčiusiose rinkose jau kelis dešimtmečius stebime lėtėjimo tendencijas, tad natūralu, kad investuotojų akys krypsta ten, kur esama naujų galimybių ir ekonominio augimo perspektyvų.
Studijų Oksforde laikais, mane visų pirma domino Rytų ir Centrinės Europos regionas ir tas įdomus transformacijos laikotarpis, kai iš komunistinės planinės ekonomikos perėjome į kapitalistinę rinkos ekonomiką.
Jei prisimintume paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, tai visa Rytų ir Centrinė Europa, pradedant Lenkija ar Rumunija ir baigiant Rusija ar Ukraina, investuotojams buvo naujų galimybių erdvė.
Domėjimasis pereinamuoju laikotarpiu net suvedė su tikra šios srities žvaigžde iš Lenkijos – ekonomistu ir buvusiu politiku Leszeku Balcerowiczium. Tad, kaip matote, studijų bei pirmųjų profesinės veiklos žingsnių buvau įsuktas į kylančių ekonomikų sritį ir iki šiol ją tyrinėju.
Na, o po studijų teko dirbti Rumunijos sostinėje, ten buvo labai įdomu stebėti, kas ir kaip vyksta. Tai buvo labai greiti pokyčiai. Tačiau laikas bėgo ir pokyčiai atsirito ir į kitus regionus. Todėl suprantama, kad pradėjau domėtis permainomis ne tik Rytų ir Centrinėje Europoje. Taip susidomėjau Artimaisiais Rytais, o galiausiai ir Pietryčių Azija.
Kodėl Azija? Matyt, todėl, kad tikiu ta teorija, kad XXI a. priklauso šiam regionui. Ne tik todėl, kad regionas virto pasaulio gamykla, bet ir todėl, kad stebime istorinį Azijos grįžimą į klestėjimo epochą. Ir mes tikrai galime pasimokyti jų gebėjimo kurti ir įgyvendinti vystymosi strategijas.
Pavyzdžiui, Kinijos Liaudies Respublikos strateginis vystymosi planas yra labai aiškus ir suderintas, koordinuotas. Taip, ten trūksta demokratijos ir gal būt mums tai yra nepriimtina, bet toks ekonomikos augimas negali nedaryti įspūdžio investuotojams. Singapūras taip pat yra įkvepiantis pavyzdys, kuriam prireikė vos vienos kartos pastangų, kad iš atsilikusios ekonomikos be resursų sukurtų klestinčios ekonomikos stebuklą.
- Lietuvos viešojoje erdvėje Singapūras minimas gan dažnai. Teigiama, kad mūsų šaliai vertėtų rinktis Singapūro kelią.
– Taip, Singapūras išties yra pasiekęs įspūdingų laimėjimų, bet nebūčiau tikras, ar mūsų šaliai tai tinkamas pavyzdys. Vis tik Singapūras primena miestą-valstybę su savotišku demokratijos supratimu. Jau nekalbant apie požiūrį į žmogaus teises.
-- Manoma, Lietuvai gal verčiau reikėtų rinktis Šiaurės Europos šalių kelią. Kokią kryptį turėtų rinktis Lietuva pagal Paulių Kunčiną?
– Manau, kad nėra vieno tokio sektino modelio. Pirmiausiai, valstybės – skirtingos. Yra tokių šalių, kurių dydis garantuoja vidinę rinką, paklausą, jos gali pačios sau pasigaminti visko, ko joms reikia. Tačiau Lietuva negali eiti šiuo keliu dėl savo dydžio.
Jei norime siekti ekonominių aukštumų, turime skatinti eksportą. O tą galime daryti pritraukiant investicijas, naujas technologijas, žinias ar ugdant naujas kompetencijas. Singapūras tą suprato nuo pat pradžių.
Kita vertus, jis taip pat pasinaudojo savo geografine ir geopolitine padėtimi. Šalia buvo didelės valstybės, kurios dėl įvairių priežasčių negalėjo pasiūlyti paslaugų savajam elitui. Jas pasiūlė Singapūras.
Jis tapo savotiška Azijos Šveicarija, kurioje kaimyninių šalių elitas gauna palankesnes mokestines, finansines, sveikatos ar švietimo paslaugas. Nevyniokime žodžio į vatą, Šveicarija yra toks ramus užutekis turtingiems žmonėms Europoje, o Singapūras – Azijoje.
Suprantama, kad Lietuvoje šveicariško tipo ramaus uosto turtuoliams nesukursime. Bet Lietuva stipri kitose srityse. Pavyzdžiui, išvystytas žemės ūkis, gera geografinė padėtis sudaro prielaidas dar labiau suklestėti logistikai ir transportui, tradiciškai stiprios mūsų ir tam tikros pramonės šakos. Tačiau stipriausia mūsų pusė – paslaugų sektorius.
Visos valstybės, kurios pasiekė puikių rezultatų, kad ir Airija, JAV, tas pats Singapūras, Honkongas ar Dubajus - visos jos susikūrė stiprų paslaugų sektorių. O paslaugų sektoriui – svarbiausi žmogiški resursai. Tai žmonių žinios ir vadinamoji žinių ekonomika.
Todėl mūsų pajėgumai ir investicijos, visų pirma, turi būti nukreipti į tą darbo jėgą, talentus ir kaip tuos talentus išsiugdyti arba prisivilioti. Todėl Lietuva turi būti atvira ekonomika. Ieškoti kitų kelių – jau per vėlu.
Būti sėkminga Lietuva tikrai gali. Turime gerų įgūdžių bei ambiciją pasiekti tą patį pragyvenimo lygį, kurį turi mūsų kaimynai skandinavai. Pasimokyti iš jų tikrai galime daug, kad ir to, kaip gerinti švietimą, sveikatos apsaugą, normalius darbo santykius ar kovoti prieš emigraciją, žodžiu, kurti darnią ir tvirtą valstybę.
Tačiau būtina nekartoti ir jų padarytų klaidų. Pavyzdžiui, nekurti pernelyg sudėtingos socialinės sistemos, kuri laikui bėgant taptų per brangi. Tad tikrai neverta darytis į Singapūrą jei šalia turime Švedija.
– Tačiau Jūs pats dažniausiai minite Airijos pavyzdį. Išties, Lietuva ir Airija, atrodo, labai panašios, bet ir skirtingos. Kuo Jums patraukli Airijos respublika?
– Taip, kaip ekonomistui ir investicijų ekspertui, Airijos respublika daro įspūdį dėl gan greitos pažangos ir įspūdingų pasiekimų.
Airija sugebėjo pritraukti tikrai labai daug rimtų investicijų ir stiprių kompanijų, tad ir šuolis buvo labai ženklus. Žinoma, airiai turi stiprias ir skaitlingas bendruomenes užsienyje, kurios taip pat investavo daug pinigų į tėvų ir senelių gimtąją šalį, tačiau didžiausias investicijas atplukdė sumani mokesčių politika.
Be to, labai palanki jų laiko zona, šalia Londono. Nors airiai dėl to ir yra vadinami nearshore (su aliuzija į ofšorą šalia), jų mokestinė politika investicijoms (cooperate taxes) yra vieni žemiausių Europoje. Ir tai buvo tas sumanus investicijų jaukas. Žinoma, ir airiai neišvengė klaidų, bet iš ekonominės krizės išsikapstė gana greitai.
Tokia mokestinė politika drąsi ir viliojanti. Lietuvai dabar jau gal per vėlu daryti tą patį, nes, greičiausiai, fiskalinė politika neatlaikytų tokių kardinalių sprendimų.
Tačiau investuojant į laisvąsias ekonomines zonas galime atsiriekti dalį tų investicijų. Taip pat negalime kopijuoti Airijos dėl savo geopolitinės situacijos. Esam šalia Rytų ir mums, matyt, lemta būti grandimi tarp Rytų ir Vakarų. Kita vertus, didžiausią įtaką mums vis dar daro Skandinavijos verslas, kuris mus gerai supranta, jie pirmieji čia atėjo, pirmieji įsteigė daug darbo vietų.
Tad nieko smerktino nematau, jei Lietuvoje ir toliau ugdysime skandinavišką verslo kultūrą ir leisime jiems auginti kapitalą, tačiau gal būtų sumanu pasinaudoti ir Airijos kabliuku, bei šoktelėti į kitą lygą ir siekti ne tik „Barclays“, bet ir „Uber“, „Google“ ar „Microsoft“ investicijų.
- Minėjote, kad Airija savo laiku padarė tam tikrus mokestinius sprendimus ir gavo investicinę grąžą, bet kartu ir užsitraukė nemalonę iš kitų Europos Sąjungos šalių. Airijai sumažinus tam tikrų mokesčių kartelę, panašiai elgtis turėjo ir kitos valstybės. Ar tokia konkurencija dėl investicijų neatsisuka prieš pačias valstybes nares ir, svarbiausia, piliečių interesus? Juk būna taip, kad mažesni mokesčiai stambiam kapitalui dažnai reiškia didesnius mokesčius mažesniems rinkos dalyviams, t.y. smulkiajam, vidutiniam verslui, taip pat ir piliečiams. Beje, dėl tokios situacijos ir kilo piliečių nepasitenkinimo banga 2012 – 2013 m. Tai gal yra teisūs tie, kurie sako, kad Europos Sąjungai reikia vieningos mokesčių politikos?
– Tolimoje ateityje – žinoma. Tai būtų didelė svajonė, kaip ir Europos federacija. Giliai širdyje, aš, turbūt, esu už federalinę Europą, tačiau su sąlyga, kad tai būtų lygiateisiška federalinė Europa, kai didžiosios šalys neprimestų savosios valios mažosioms.
Tačiau šiandien apie tai kalbėti – sudėtinga. Kiekviena valstybė atstovauja savo nacionalinį interesą, o mes turime atstovauti savąjį. Mums reikia pasivyti Europos Sąjungos senbuves. Todėl dar reikia ekonominio augimo, daugiau investuotojų, mažiau emigracijos ir šalies demografinės situacijos gerinimo.
Kitaip ne tik nepasivysime, bet ir neišliksim kaip tauta. Tai šitoj mūsų šalies raidos stadijoje turime pasinaudoti galimybe ir nesukti galvos dėl kitų, nes kiti daro tą patį. Bet, pasikartosiu, kalbant apie ateities viziją, žinoma, turime siekti didesnės harmonizacijos tarp šalių, nes asimetrija didėja. Tai pačios Europos Sąjungos išlikimo iššūkis.
O dėl mokesčių naštos pasiskirstymo, vertėtų prisiminti seną „pyrago“ metaforą ekonomikoje. Kai didėja pyragas, didėja ir jo gabaliukai. Tikrai nuo to turėtų laimėti visi.
- Lietuvoje siūlote nustatyti „Sodros“ įmokų lubas. Bet ar tai padidins Lietuvos ekonominį patrauklumą?
– Tai tik vienas būdų, bet labai svarbus. Visa kita investicijoms Lietuvoje jau yra palanku. Teisinė visuomenė, infrastruktūra, geras išsilavinimo lygis, darbo etika, visa kita – jau yra sukurta.
Nesakau, kad Lietuvoje yra blogai, o kaip tik teigiu, kad Lietuvoje yra labai gerai, bet trūksta mažo žingsnio, kad ateitų daugiau investuotojų, ir norėčiau, kad mane suprastų teisingai. Šiuo pasiūlymu neteigiu, kad investuotojus visiškai atleistume nuo mokesčių, ir kad jie neprisidės prie socialinių savo įsipareigojimų. Kalbame tik apie dešimties vidutinių atlyginimų SoDros lubas.
Skaičiuojame, kad tokiu atveju, naujos darbo vietos sukurs daugiau mokestinės naudos , nei tie 2-4 tūkst. žmonių, kurie įmokas moka be lubų. Todėl ir kalbame ne tik apie lubas, bet ir investicijų, ypač plyno lauko investicijų, skatinimą.
Šios investicijos kuria ne tik infrastruktūrą nuo nulio, bet ir personalą. Tam tikru metu specialistus reikia atsivežti, kad šie apmokytų vietinius žmones, bet didelės „Sodros“ įmokos juos atbaido nuo sprendimų. Ir drąsiai galiu teigti, kad yra tokių investuotojų, kurie šiandien Lietuvoje pasiruošę mokėti darbuotojams 3000 – 4000 eurų algos. Tačiau nuo sprendimo investuoti susilaiko: neverta kurti tokių darbo vietų, jei, pavyzdžiui, Airijoje tai padaryti yra paprasčiau.
Galų gale, turime tik du būdus išspręsti pačios „Sodros“ finansų problemą: arba kurti daugiau dirbo vietų, arba sulaukti mokesnių piliečių, gaunančių didesnes algas.
Tada ir pati „Sodra“ pradės kvėpuoti, ir pačios pensijos pradės augti. Tada galėsime gydytojams daugiau mokėti ir kitiems – ministerijų darbuotojams, valstybės tarnautojams.
Kažkodėl nenorime suprasti, kad įvedus lubas atsiras ir daugiau pinigų ekonomikoje, o tai naudinga paslaugų bei vartojimo skatinimui. Kita vertus, neatmeskime galimybės, kad „lubos“ padės ištraukti tam tikrus pinigus ir iš šešėlio.
Kalbant paprastai, „Sodros „lubos“ tėra paskata verslininkui kurti geriau apmokamą darbo vietą.
-- Jeigu yra įvedamos įmokų lubos, tai ir visa apmokestinimo sistema turi siekti ne tik skaidrumo, bet ir progresyvaus apmokestinimo?
– Šioje mūsų ekonomikos stadijoje svarbu, kaip ir minėjau, kad pyragas išaugtų į didesnį, kad būtų ką dalinti. Taip, aš už progresinius mokesčius ir prieš socialinę nelygybę. Dar labiau nenoriu tų „žirklių“: čia – tie, kas turi, o ten – tie, kas neturi.
Mes esame europiečiai ir turime savąjį socialinio modelio suvokimą. Aš jį labai palaikau, be to, man patinka skandinavai. Tačiau mes negalime tapti skandinavais „čia ir dabar“. Tai yra ilgas kelias.
Pirma, turime sukurti gerovę, sukurti kompanijas, kurios generuotų idėjas ir produktus, leisti joms kvėpuoti, kurti, ir tada galbūt kalbėti apie progresinius mokesčius. Šioje mūsų ekonomikos stadijoje negalime dalinti to, ko dar nesukūrėme. Žinoma, mes galime apie tai diskutuoti, bet, kiek teko domėtis, progresinių mokesčių įvedimo galimybė būtų komplikuota.
Aš labiau pasisakyčiau už turto apmokestinimą. Tiesa, turto neturime labai daug, bet jo apmokestinimas tikrai padidintų biudžetą. Tebūnie didesni mokesčiai turtui ar vartojimui, bet nesigvieškime pinigų, skirtų gerai apmokamoms darbo vietoms kurti, nes jų dabar gyvybiškai reikia. Būtent jos yra mūsų ekonomikos variklis.
- Koks Jūsų požiūris yra į mišrią rinkos ekonomiką, kai vienodom sąlygom konkuruoja tiek privatus, tiek viešasis sektorius?
– Tai puikiai egzistuoja Azijoje. Čia jau pačios ekonomikos ypatumas. Tada SOE (state on the enterprises) turi turėti labai didelį stuburą ir būti ne vien tik pelno siekiantys. Aš už tai, kad infrastruktūrą darytų valstybė, nes taip yra pigiau.
Privatus sektorius visada bandys paslaugą parduoti brangiau. Kita vertus, juk infrastruktūra arba viešoji gėrybė ir negali būti pelninga. Arba pelninga tiek, kiek ji pati save išsilaiko ir sugeba užsitikrinti veiklą ateityje. Žinoma, viešąjį sektorių reikia prižiūrėti, kad būtų paisoma visuomenės intereso ir skaidrumo standartų. Singapūras, beje, pavyzdys, kai tai daroma tvarkingai jau daug metų – kuriamas valstybės fondas, kuris daro strategines investicijas, ko mums, beje, dar trūksta Lietuvoje.
Mes, kaip valstybė, patys turime atstovauti savo interesus, nebijoti prisiimti kažkokios rizikos. Jeigu mes sakome, kad mums trūksta iki pilnos laimės laboratorijos ir lazerių, tai investuojame. Kodėl mes nebijome investuoti į krepšinį ir ruošti geriausius sportininkus? Jei valstybei reikia investuoti, tai ji ir turi tą daryti. Reikia gero oro uosto reikia, kad žmonėms būtų patogu čia atskrist ne tik su pigių skrydžių oro linijomis. Reikia pagaliau investuoti į šalies įvaizdį ir rinkodarą, kad suprastų, kas yra Lietuva, kas mes per šalis, ką mes atstovaujame. Visu tuo turi rūpintis ne verslas, o valstybė, nes verslas visada sieks tik pelno.
- Šiuo požiūriu Jūs, turbūt, oponuotumėte savo kolegoms iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto?
– Aš nebijau susipykti su kolegomis. Čia jau yra valstybės valdymo klausimas. Manau, kad visi sutiks, netgi pats Tarptautinis valiutos fondas pripažino, kad visos privatizacijos, visos „šoko terapijos“ buvo vykdomos per greitai.
Žinoma, neatmeskime ir politinių tikslų – sugriauti senąjį režimą, bet palikime šį klausimą istorikams. Aš prieš tokį mąstymą, kad neva laisvoji rinka žino geriau nei valstybė. Ne, rinka niekada nežino, nes neįmanoma disponuoti visa informacija. Todėl ji nėra efektyvi pati savaime. Valstybei, ieškant balanso, tenka labai svarbus vaidmuo. Bet dar svarbiau už valstybę yra visuomenės kontrolė, nes tik ji gali suvaldyti įsisiautėjusią ir, pavyzdžiui, autoritarizmo ar kleptokratijos link krypstančią valstybę.
P.Kunčinas apie save, darbą Azijoje ir Lietuvos ateities perspektyvas kalbėjosi su „Socialdemokrato“ redkolegijos nariais.
