Įsivaizduokite, jog esate giminės suvažiavime ir stebite, kaip verslininkas Jonas žemesnio rango valstybės tarnautojui iš provincijos Petrui įrodinėja, kad neverta pirkti nieko kito, nei Lexus, nes tai yra tikras automobilis. Į ką Petras atsakinėja sukiodamas pirštą prie galvos ir bandydamas lyginti, kiek pigiau jo seną Passat‘ą yra taisyti ir kiek važiuojant ant dujų galima sutaupyti. Stebint iš šono bus akivaizdu, kad teisus nėra nei vienas. Nes ginčo esmė nėra universalus geriausias automobilis. Toks dalykas neegzistuoja. Ginčo esmė yra automobilis, kuris labiausiai tinka Petrui arba Jonui, įvertinus jų gyvenimo situaciją.
Taip ir ginčai apie Darbo kodeksą. Nors darbuotojo ir darbdavio interesai iš esmės sutampa, tačiau tam tikrose vietose jie kardinaliai skiriasi. Kalbant labai paprastai, tiek darbuotojo, tiek darbdavio tikslas gauti kuo daugiau įmonės uždirbamo pelno. Kadangi pelnas yra ribotas, o abiejų norai ne, reikia kažkaip dalintis. Ir, kadangi esam žmonės, bet kokios dalybos, kurioj viena pusė gauna mažiau, nei viską, nepalieka iki galo patenkinto nei vieno.
Apie tai žaidimų teorija ir mikroekonomika sukūrė begalę pavyzdžių, kuriuos jei įdomu galite rasti internete. Bet visi jie susiveda į tai, kad kai vyksta pyrago dalybos, jei nėra kažkokių taisyklių, stipresnis visuomet suvalgys jį visą ir silpnesniajam nepaliks nieko. Ypač jei žinos, kad už tai baustas būti negali.
Tai darbo rinkos iki galo neatspindi. Normalioje įmonėje darbdavys automatiškai bus suinteresuotas pyragu dalintis su gerai dirbančiuoju, nes pastarasis sukuria labai daug pyrago. Todėl norint, kad jis būtų kepamas ir toliau, reikia juo maitinti darbuotojus. Dėl ko viskas galiausiai bus sąžininga, vėl remiantis ta pačia žaidimų teoriją.
Tačiau Darbo kodeksas nėra skirtas vidutiniam darbuotojui, kuris dirba pas protingą darbdavį. Darbo kodeksas yra skirtas apsaugoti tuos, kurie neturi pasirinkimo, kur dirbti ir dirba vienintelėje aplink esančioje įmonėje, kurios vadovybė mielai mokėtų mažiau, nei minimalią algą, jei tik galėtų. Arba tai jau daro.
Būtent nuo tokių darbdavių apsaugoti darbuotojus ir yra skirtas Darbo kodeksas. Iš savo stiklinių dangoraižių ir gražaus gyvenimo didmiesčiuose galime daug pasakoti apie tai, kad dirbi ten, kur nusipelnai ir uždirbi tiek, kiek esi vertas. Tačiau realybė nėra tokia paprasta.
Tikra tiesa, kad dauguma pavyzdžiui Vilniuje veikiančių didesnių įmonių galėtų mokėti žymiai didesnius atlyginimus ir veikti žymiai efektyviau, jei darbo kodeksas neegzistuotų iš vis. Nes bet kokie laisvos rinkos suvaržymai, kurioje viskas vyksta sąžiningai ir racionaliai, mažina pasiektą rezultatą. Dėl ko darbdavys turi mažiau ką dalintis su darbuotoju.
Dar didesnė dalis įmonių veiktų labai puikiai, jei būtų apriboti tik baziniai dalykai. Pavyzdžiui negalėjimas atleisti iš darbo per pusvalandį be priežasties ir prievolė mokėti sutartą atlyginimą laiku. Nes visiškai bazinių taisyklių užtektų tam, kad būtų pašalintos iniciatyvos vadovautis emocijomis ir sustiprintas pagrindas visuomet priimti racionalų sprendimą.
Tačiau norint tokios sistemos privalu, jog tiek darbuotojai tiek darbdaviai būtų racionalūs, o konkurencija būtų pakankamai didelė, idant gero darbuotojo išmetimas ar išnaudojimas kainuotų rinkos praradimą. Kas realybėje dažniausiai nėra tiesa.
Nes kokiame rajone esančios įmonėlės direktorius pirmiausia nebūtinai turi būti racionalus.
Priklausomai nuo daug faktorių, tačiau jei jis vienintelis turi įmonė, kuri 30 kilometrų spinduliu gali kažką įdarbinti, geru ir racionaliu jam būti nėra prasmės. Jis gali daryti ką nori ir kaip nori. Jam nesvarbu, ar geri darbuotojai jaučiasi patenkinti ar ne – tie geri darbuotojai neturi jokio pasirinkimo, tik dirbti pas jį.
Todėl Darbo kodekso nebuvimas leistų tokiam žmogui visiškai išnaudoti jam dirbančiuosius ir su jais elgtis taip, kad būtų maksimizuojama tik jo asmeninė nauda.
Galima čia pasakoti, kad jei jau toks verslininkas egzistuotų, tai greitai susikurtų kita įmonė, kuri sukurtų pakankamai konkurencijos ir sutrauktų geriausius darbuotojus. Žinoma, kokiame vadovėlyje būtent taip ir būtų. Tačiau realybėje jokia įmonė neatsirastų, nes norint atsirasti įmonei, tam reikia kapitalo, kurio Lietuvos provincijose beveik nėra. Kaip nėra ir žinių, patirties, kontaktų. Bet yra daug baimės, barjerų ir visokių švogerių, kurie gali sutrukdyti.
Todėl realybėje teorija turėtų būti aplikuojama atsargiai. O kalbos apie Darbo kodeksą turėtų remtis ne asmenine pozicija ir asmeniniu interesu, bet pirminiu suvokimu, kad jis yra skirtas apginti tuos, kurie apsiginti patys neturi jokių galimybių.
Nes tik vertinant per šią prizmę galima prieiti prie pakankamai liberalaus kodekso, kuris būtų naudingas. Žinoma, jis visiems nepatiks. Tačiau net ir nepatinkantis bus naudingas tiek dirbantiesiems, tiek darbdaviams, tiek visai ekonomikai.
Tuo tarpu jei bus bandoma vadovautis atskirų įmonių ar individualių asmenų požiūriu, kuris bus paremtas ne bazine prielaida, jog darbo kodeksas yra skirtas apsaugoti pačius pažeidžiamiausius, galutiniame variante turėsime kreivą įstatymų kratinį, kurio viena vieta bus baisiai liberali, o kita visiškai konservatyvi, nes viskas bus bandoma subalansuoti vadovaujantis požiūriu „antrame straipsnyje daugiau laisvės darbdaviams, tai ketvirtame reikia šiek tiek teisių darbuotojams“. Kas yra ne racionalumu ir mokslu, o vaikų darželio logika paremta strategija.
