Daug strategų puoselėja viltį, kad gatves nuo spūsčių sostinėje išlaisvins vakarinis aplinkkelis, kurį planuojama atidaryti metų pabaigoje. Bet tai bus tik dalis įveiktos problemos. O juk tam, kad ji apskritai pradingtų, pakaktų ir gana paprastų sprendimų.
Asmeninė patirtis, pokalbiai su daugiavaikiais tėvais, mokyklų darbuotojais liudija, kad svarbiausia spūsčių susidarymo priežastis – besaikis vaikų vežiojimas iš vieno miesto galo į kitą: iš namų - į mokyklą ar darželį, po pamokų - į būrelius ir iš jų.
Gatvėse tirščių įmaišo ir sugužėjusių į sostinę studentų antplūdis.
Juk tai akivaizdu kaip dieną – vos tik prasideda moksleivių ar studentų atostogos, sostinės gatvės ištuštėja.
Svarbiausia – mokykla kuo arčiau namų
Štai keletas įžvalgų, kurios – paprastos, bet anaiptol ne visiems priimtinos.
Viena jų – ir darželinukai, ir progimnazijų mokiniai, lydint tėvams, į ugdymo įstaigas turėtų kulniuoti patys. Tai įmanoma, jei mokykla ar darželis yra arti namų.
Antra, gimnazistai į mokyklą gali nuvažiuoti patys – arba visuomeniniu transportu, arba dviračiais. Daug atšiauresnėje Suomijoje moksleiviai taip į mokyklą keliauja kiaurus mokslo metus. Be abejo, tam reikalingi saugūs dviračių takai, o tokių sostinėje stinga.
Kiekviename Vilniaus rajone yra tikrai stiprių gimnazijų. Jei tėvai nesivaikytų mados ir skatintų vaikus stoti į tą gimnaziją, kuri yra ne toliausiai, bet arčiausiai namų, tuomet baigtųsi ir spūsčių, ir ankstyvo kėlimosi rytais košmarai.
Jei vis dėlto tenka vaikus gabenti automobiliu į tolokai esančią mokyklą, tėvams pravartu būtų kooperuotis. Juoba kad automobiliai, kuriuose ne mažiau 4 keleivių, gali riedėti viešojo eismo juosta „4+“.
Sukti į kairę – nevalia
Manyčiau, kad projektuojant eismo judėjimą spūsčių metu nevalia leisti posūkių į kairę. Iš dalies tokie posūkiai nuo 7 val. iki 20 val. jau draudžiami važiuojant į oro uostą. Taip pat kelyje, iš Molėtų plento vedančiame į miesto centrą: iš jo draudžiama sukti į Santariškes intensyviausio eismo valandomis.
Sukti kairėn draudžiančių kelio ženklų arba šviesoforų daugėja Ukmergės gatvėje, Laisvės bei Konstitucijos prospektuose, kur kuriasi nauji prekybos centrai ar biurai.
Net sovietiniais laikais greituminėse gatvėse buvo įrengiami požeminiai tuneliai ar pėsčiųjų tiltai.
Skirtingos darbo valandos
Spūstis aptirpintų ir išskaidytas valstybės įstaigų darbo pradžios laikas, mokyklų bei gimnazijų – taip pat.
Jei mieste dalis įstaigų pradėtų dirbti nuo 7, dalis nuo – 9 ryto, spūstys savaime sumažėtų. Prieš keletą metų tokia tvarka buvo įsigaliojusi, bet buvo nepagrįstai panaikinta.
Maži sprendimai – dideli stebuklai
Miesto vadovams praverstų praktikų - kelių sektoriaus specialistų patarimai. Jie juk galėtų sudaryti schemas, kur ir kiek reikėtų įrengti papildomų eismo juostų, numatyti, kokiais atvejais iš papildomos juostos galima sukti į dešinę, kad gatvės neužsikimštų. Juk kartais ir tokie maži sprendimai daro stebuklus.
Dar vienas niuansas - praverstų grįžti prie ankstesnės tvarkos, numačiusios, kad į autobusą ar troleibusą galima įlipti tik pro pirmąsias duris. Keleiviams tai – patogu, tad grįžtu ir pasitikėjimas keleiviniu transportu.
Be to, jei įvairiausio rango valdininkai persėstų iš tarnybinių automobilių į miesto transportą (taip yra Stokholme, Briuselyje ar Berlyne), spūstys išnyktų, gyvenimas – palengvėtų. Juoba kad kelionės kilometras privačiu automobiliu bene 2,5 karto brangesnis nei viešuoju transportu.
Jei Vilniuje pagausėtų žmonių, keliaujančių visuomeniniu transportu, pagausėtų pajamos už bilietus. Tad viešojo transporto organizatoriau įgytų galimybę naujiems autobusams nupirkti. Miestiečių kelionės paspartėtų, ir pirmas rugsėjo dešimtadienis nušvistų.
Galbūt ir visas šis pražūtingas rugsėjo pirmojo dešimtadienio išgyvenimo skausmas išgaruotų iš atminties.
Andrius Jaržemskis yra „Smart Continent“ partneris, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas
