Prigalvoja absurdiškų apribojimų, pavyzdžiui, svajoja galutinai paveržti svaigiųjų gėrimų, o ilgainiui – ir kitų produktų, reklamą naujienų portaluose ir taip vienu metu nušauti (ar bent sužeisti) du vilkus – žiniasklaidos priemones bei gamintojus.
Tai valstybė daro tūpsnius konkurentams iš užsienio – lidlai kėsinasi į maksimas ir lietuvišką produkciją. Tai įtakingieji, dangstydamiesi kiaulių gripu, perspektyviuose ūkiuose išguldo gyvulius.
Tai įstatymų leidėjai veikliems, išradingiems piliečiams sumano pridrėbti vis naujų mokesčių ir biurokratinių pinklių, kad tik atšoktų noras verslą registruoti ir plėsti savo šalies teritorijoje.
Maža to, gintaro tautos Dalia liežuvius iškišusiai liaudžiai išdidžiai primena nepailstamai kovojanti ne tik su Putinu, bet ir su nematomais ir neįvardijamais vietos oligarchais. Pavargusi bei praalkusii banda dar labiau niršta prieš turtuolius ir stambaus verslo kūrėjus.
O kad bent dalis jų visiškai prisibaigtų, reikėjo radikaliai suknisti didžiųjų mėsos bei pieno gamintojų prekybos ryšius su tinginiaujančia Rusija ir ilgam prarasti vietą milžiniškoje rinkoje, žiojėjusioje ir seilę dėl lietuviško skonio varvinusioje tiesiog panosėje. Maža to, svarbu nepraleisti progos specialiųjų tarnybų patikromis šiurpinti vietoje likusius mėsos ir žuvies perdirbėjus.
Užtat verslą niekinanti valstybė ir toliau palaiko emigracijos bei vergystės svetur politiką. Norvegijoje lietuviai aptvaruose plaukiojančias lašišas šeria kombikormu ir pumpuoja hormonais, o išpampusias nuo chemijos rubuiles pakuoja.
Anglijoje tautiečiai nepriekaištingai valo klozetus, gaudo vištas galvų kapojimui ir atlieka kitus purvinus darbus, kurių oriai atsisako net naujieji pabėgėliai iš karštų bei juodų taškų.
O gimtojoje šalyje didėjančius vietinio verslo plyšius komiškai bando užpildyti bobausiai. Jų daugėja įvairiose srityse.
Antai jaunučiai svajokliai svaigsta apie „startup'us“, laukia milijonus pasiūlysiančių investuotojų, feisbuke už centus, kelerius metus dėtus į kiaulę taupyklę, iš lūšnynų Khalilų ir Abdulų perka laikus, kad jų svetainė atrodytų populiari, bergždžiai tauškia apie verslo angelus ir įmantriausią reklamą, prisiskaitę knygiūkščių ir prisikonspektavę seminaruose apie tai, kaip užkalti pirmus šešis nulius (be vieneto) kas vakarą pozityviai onanizuojantis: „Aš būsiu milijonierius, aš būsiu milijonierius“.
O subrendę ir perbrendę uabėlių, kurie vis dirba „į minusą“, steigėjai išvis nesidomi verslo subtilybėmis – nei tradicinėmis, nei moderniomis – ir dirba kaip įprato valstybinėse įstaigose dar mokslinio komunizmo laikais.
Tačiau abiejų nevykusių kategorijų ūkanotus biznierius ir šis tas sieja – negebėjimas atlikti savo tiesioginio, pagrindinio darbo ir krokodiliška nuostaba, kad visi reikalai eina šuniui ant uodegos.
Štai vienos siuntų po Europą gabenimo įmonės vaikinukai tris valandas Vilniuje suko ratus, strigo prospektuose ir prie šviesoforų, kelis kartus keitė susitikimo valandą bei vietą su dovaną iš Anglijos turėjusia atsiimti gavėja.
Siuntą galiausiai paėmusi vilnietė vyrukams išrašė pylos, kad anie nesigaudo sostinėje ir vaiko klientus, gaišina jų laiką. Logistikos paslaugas teikiančių vairuotojų atsakymas buvo nuoširdus: „Ponia, supraskite – mes ne vietiniai. Mes iš Panevėžia“.
Apytuštės Palangos kavinės – turbūt vienos iš tų, kurių savininkai penkioliktą vasarą iš eilės viešai virkavo apie katastrofišką padėtį – padavėjas klientų mandagiai perklausė, ar prie arbatos tikrai daugiau nieko nereikia.
Kai lankytojai atsisakė dar ko nors, jis paskubomis griežtai pridūrė: „Tai tada, žinokit, iš karto nešu sąskaitą“. Vertimas – jei pas mus nemauksite alaus litrais ir nečepsėsite iš seno aliejaus ištrauktos suakmenėjusios duonos, varykite iš čia staigiai, jūs mums neįdomūs su savo arbatėle.
Arba ateinate į greta įsikūrusį restoraną, vartote valgiaraštį. Bakstelite į šį patiekalą. Padavėja kaltai nusišypso: „Atleiskite, šitas jau baigėsi“. Na, gerai, tuomet prašote to. „To šiandien negaminam“. O tai gal va tą turite? „Žinokite, ir šito nėra“. Norite pasitikslinti, ką restoranas šiandien turi. „Dienos pietūs liko, tik jau be salotų“.
Panašaus stiliaus nuotykiai laukia kai kuriose garsių prekės ženklų drabužių parduotuvėse. Abejojate dėl nusižiūrėto apdaro dydžio, norite palyginti skirtingus. Pardavėjos kompiuteryje randa informaciją, kad didesnis pasirinkimas yra kitame filiale.
Nuvykstate ten. Paaiškėja, kad iš tiesų etiketėje parašytas kitas dydis, bet tikrovėje rūbo išmatavimai lygiai tokie patys.
Pardavėjos susinepatogina ir išsiduoda, kad du analogiški to paties modelio vienetai buvo užsakyti per klaidą dėl supainiotų skaičių etiketėse. Iš tikro turėjo atkeliauti du tokio paties pasiuvimo ir tokios pačios spalvos apdarai, tačiau skirtingo sudėjimo žmonėms.
Paaiškėja, kad beveik brangiausiai sostinėje už prekybos vietos nuomą mokantys verslininkai paprastai ir užsako tik po vieną to paties modelio skirtingų dydžių rūbą, rečiau – po du ar tris vienodus. O nestandartinių apimčių stileivoms, pavyzdžiui, superapkūnioms ponioms ar liesutėms nendrėms ir stiebams, jie dažniausiai išvis nesivargina suieškoti tinkamų variantų.
Po to prekeiviai, dūsaudami dėl menkų pirkimo rodiklių ir didelių išlaidų, nuostolius mėgina atpirkti uždėdami neadekvatų antkainį ant ir taip kaip praeito sezono atliekas arba broką iš užsienio tiekėjų gautų „brendinių“ rūbų. Galiausiai jų kainos net ir per išpardavimų metą lenkia originalias Paryžiuje, Milane ar Stokholme, o kokybė tiek pat kartų proporcingai būna prastesnė.
Kaip kreiva siūlė gadina brangų paltuką, taip rašyba rėžia šį tekstų kūrėjų ir kalbos redaktorių skelbimą: „Tajsome korekturos klaidas, redaguojame ir kūriame reklaminius tekstus“. Ne, taip parašyta visai be humoro. Tai tas atvejis, kai kyšančios klaidos – ne pokštas.
Tačiau tokios paslaugos teikėjų – dar nedaug, palyginti su virtualiaisiais automobilių detalių prekeiviais. Štai viena centrinę būstinę Vilniuje įkūrusi įmonė reklamuojasi turinti detalių iš viso pasaulio ir kokių tik širdis geidžia! Jei gaminys yra bazėje Lietuvoje, pristatymas žadamas per savaitę, jei bazėje nėra – esą per tris savaites.
Netrukus išlenda, kad bazėje niekada nieko nebūna. Nes tos bazės išvis nėra, o minėtoji centrinė būstinė – studentų bendrabutyje išsinuomotas kambarėlis. Jame prie kompiuterio sėdi du pienburniai. Labai prašantiems jie geidžiamą prekę suveiks per mėnesį. Bet nėra garantijų, kad gausite būtent tai, ką užsisakėte. Laukite, jei turite laiko rizikuoti.
Taip pat metalo apdirbėjai dėl solidumo prirašę paslaugų, kurių neteikia. Internete jie skelbiasi atliekantys visus metalo apdirbimo darbus. Pasirodo, tik cinkuoja. Ir brangiai. Bet bent jau žino, kurie kolegos užsiima gamybine veikla.
O ten, kur šios paslaugos iš tikro teikiamos, gali kilti netikėtų komunikacijos problemų. Viename biure atsiliepia vos lytūvyškaij žodį surezganti sekretorė ir pasako, kad puonuij niekuo nigali šuo matu padėti, nes direktorius išvykęs, skambinkite kitą dieną.
Kitą dieną direktorius jau yra, bet trumpam išėjęs, tad padyktuokyce savo telefono nomerį, ir jis jums pats paskambins. Tačiau laikas eina, direktorius turėjo grįžti jau prieš savaitę, bet vis nepaskambina. Užsiėmęs taip, kad klientai – nebesvarbu.
O konkurentai, pasižadėję skubiai atsiųsti komercinį pasiūlymą, teisinasi, kad per savaitgalį, kai išpuolė šilti orai ir buvo rodomos Olimpinės žaidynės, neturėjo galimybės nė paskaityti žmogaus pagal susitarimą atsiųsto pasiteiravimo ir pažiūrėti jo padaryto brėžinio nuotraukos, kadangi buvo užlūžęs kompiuteris.
Kai užlūžta paprasčiausias suvokimas, kaip neatbaidyti klientų ir kaip pritraukti pinigų, tai nepadeda ir sutaisytas kompiuteris.
Galų gale atkakliam ieškotojui pavyksta surasti įmonę, kuri pasiryžusi įvykdyti užsakymą – pagaminti buitinio konteinerio rėmą. Aišku, už didesnę kainą, nei viso konteinerio, kurį teoriškai galima be problemų nusipirkti iš daugybės prekiautojų. Vargo kvailiai, ieškantys dar kvailesnių.
Žinoma, konteinerių biznio lyderiai virtualiojoje erdvėje savo paslaugas siūlo itin patraukliai. Nurodyti ir kontaktai. Tačiau pabandykite prisiskambinti.
Iš pradžių įrašytas balsas duoda instrukciją, kokius mygtukus kokiu reikalu maigyti. Po manipuliacijų klaviatūra tas pats balsas grėsmingai žada įrašyti pokalbį, nors ir paskutiniam asilui aišku, kad jokių pokalbių niekas neįrašinėja.
Tuomet suskamba nešvanki muzikėlė, o galiausiai autoatsakiklis kultūringai jus siunčia ant trijų raidžių. Kultūringai, nes suka tą pačią melodiją, kol telefonas atsijungia pats. Pratęsimo numeriukus spaudykite kiek norite – vis bergždžiai. Gera naujiena ta, kad visa ta komedija beveik nieko nekainuoja.
Nenuostabu, kai po tokių nuotykių klientams gimsta išvada: gintaro šalies gyventojai iš tikro sutverti vergauti, o ne verslauti.
