Antausį, prie kurio prisidėjo ne tik valdantieji, bet ir kai kurie opozicijos atstovai, šalies vadovė sutiko santūriai, bet grėsmingai – esą viską įvertins rinkėjai.
Iš tiesų balsavimas dėl Darbo kodekso kai kuriems politikams gali atsirūgti per rinkimus, nes daliai piliečių įteisintos nuostatos neatrodo patrauklios.
Vis dėlto kartais verta peržengti ambicijas ir paaukoti politinius dividendus dėl visos valstybės gerovės. Mat kone nuo sovietmečio galiojantis darbo santykius reguliuojantis įstatymas yra beviltiškai pasenęs. Apie tai buvo kalbama jau daug metų, kol galiausiai atsirado ryžto imtis permainų.
Piestu prieš naujoves stojo profesinės sąjungos. Tačiau ar tikrai naujasis Darbo kodeksas įteisins vergvaldystę ir feodalinius santykius, kaip baugino kai kurie kairieji radikalai? Taip, viršvalandžiai taps ilgesni – 180 valandų per metus vietoj 120. O darbštuoliai galės triūsti dar ilgiau. Bet ir mokama bus už tai nuo pusantro iki pustrečio karto daugiau nei įprastai.
Galybė iečių buvo laužoma ir dėl atostogų, kurios sutrumpės iki 20–24 darbo dienų vietoj dabartinių 28 kalendorinių.
Bet kuris, mokantis skaičiuoti ir žinantis, kad savaitė prasideda pirmadienį, o baigiasi sekmadienį, esminio skirtumo čia niekaip neįžvelgs.
Kai kuriais atvejais darbdaviai įgijo daugiau teisių atleisti darbuotojus, tačiau numatytos ir normalios išmokos, kurios gali siekti net iki pusės metų atlyginimo.
Tiesa, dėl darbo išmokų fondo ir įmokų į jį dydžio bei paskirstymo Seimas turės spręsti papildomai, kaip ir dėl kai kurių kitų jau priimto Darbo kodekso nuostatų.
Bene svarbiausias naujojo įstatymo akcentas – net devynių rūšių darbo sutartys. Darbdavys ir darbuotojas galės pasirinkti, kuri santykių forma jiems naudingiausia, nes atsirado ir tokios sąvokos kaip pameistrystė, projektinis darbas, darbo vietos dalijimasis, darbas keliems darbdaviams. Visuotinio mobilumo laikais toks lankstumas būtinas.
Taisyti beviltiškai pasenusį Darbo kodeksą Lietuvos valdžia buvo raginama ne vienus metus. Tai siūlė ne tik darbdaviai, investuotojai, bet ir Tarptautinis valiutos fondas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.
Galima klausti, kodėl dabartinė valdančioji koalicija rengtis šioms reformoms pradėjo ne prieš ketverius, o prieš porą metų. Jei kodeksas būtų buvęs priimtas anksčiau, jau galėtume savo kailiu įsitikinti, kurios nuostatos veikia, o kurias reikia taisyti. Juk, anot ekonomistų, poveikis bus juntamas ne anksčiau kaip po metų.
Juolab kad nerimo ženklų jau yra. Lietuvoje mažėja tiesioginės užsienio investicijos, o mūsiškės investicijos kitose šalyse auga. Darbo našumas kyla kelis kartus lėčiau nei atlyginimai. Be esminių reformų jau po kelerių metų buvo galima atsidurti visiškoje aklavietėje.
Vyriausybė ir Seimas dar šią kadenciją ketina tobulinti kai kuriuos kodekso punktus. Pavyzdžiui, dėl išeitinių kompensacijų pensinio amžiaus žmonėms, kurie atleidžiami iš darbo.
Kad ir kaip būtų, gerai bent tai, kad pagaliau pajudėta iš sovietinio sąstingio. Tai nebuvo lengva, bet ir kitose šalyse panašioms permainoms buvo renčiamos kliūtys.
Antai Prancūzijoje dėl Darbo reformos įstatymo buvo streikuojama ir protestuojama netgi vasarą vykusio Europos futbolo čempionato metu.
Prancūzams išvis prireikė griebtis netradicinės taktikos: šios šalies vyriausybė tiktai antrą kartą per F.Hollande’o valdymo laikotarpį pasinaudojo konstitucijoje numatyta išimtimi, kuri leidžia išskirtiniais atvejais jai pačiai priimti įstatymą – be balsavimo parlamente, vien prezidentui pasirašius dekretą.
Streikais ir aršiu įvairių teisių bei lengvatų gynimu pagarsėjusioje Prancūzijoje tai padaryti buvo dar sunkiau nei Lietuvoje. Bet tai buvo neišvengiama siekiant, kad valstybė liktų konkurencinga globaliame pasaulyje.
Beje, būtent globalizacija ir šiuolaikinės technologijos naikina galimybes darbdaviams engti ar išnaudoti savo darbuotojus. Ne veltui pasaulinės kompanijos ant savo gaminių ėmė klijuoti etiketes „Sąžininga prekyba“ ar „Pagaminta nenaudojant vaikų darbo“.
Tai nutiko po daugybės skandalų, kai paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, kavos rinkėjams Pietų Amerikoje mokami grašiai, o futbolo kamuolius už porą dolerių per dieną siuva Pakistano ar Bangladešo nepilnamečiai. Globalioje visuomenėje tuo besinaudojanti kompanija sulaukia skaudžiausio pasmerkimo: ir jos įvaizdis prastėja, ir pirkėjai nusisuka nuo tokių gaminių.
Lietuviškose bendrovėse irgi jau įprasta darbuotojus skatinti sveikatos draudimu, nemokamomis kelionėmis su visa šeima, vaikams rengiamomis šventėmis. O Marijampolėje nusprendusi įsikurti Danijos įmonių grupė „Dovista“ išvis pareikalavo pirmiausia prie gamyklos pastatyti vaikų darželį, kad čia dirbantiems tėvams būtų patogiau.
Įmonių, kuriose darbdavys yra dievas, mažėja net provincijoje, o darbuotojai vis dažniau ima diktuoti savo sąlygas.
Neabejotina, jog tokiu atveju lankstesnis Darbo kodeksas abiem pusėms – tik į naudą.
