Tokius pažadus verslui žeria Seimą šturmuoti susirengusios partijos. Daugiausia dėmesio skiriama smulkiajam ir vidutiniam verslui. Tai – teisinga, nes būtent šis segmentas yra sveikos ekonomikos variklis.
O kaip dėl stambiojo verslo? Čia jau pažadai kitokie: kova su monopolijomis, karas su oligarchais.
Negi Lietuvai visiškai nereikia verslininkų, kurie sukūrė didžiulius koncernus, veikiančius ne tik mūsų valstybėje? Regis, būtent taip ir yra.
Antai VP grupės pagrindinis akcininkas N.Numavičius jau pernai dalį mokesčių atseikėjo Jungtinei Karalystei, o šįmet britams susimokės už visas savo gautas pajamas. Negana to, šis verslininkas neseniai įtrauktas į turtingiausių Estijos žmonių penketuką.
Į Estiją dalį verslo perkėlė ir „Hanner“ įkūrėjas A.Avulis. Tuo metu G.Žiemelis, su partneriais sukišęs milijonus į mėgintą išgelbėti aviacijos kompaniją „FlyLAL“, mūsų šalyje sulaukė tik prokurorų persekiojimo, todėl nusprendė tapti mokesčių mokėtoju Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Kovą su vadinamaisiais oligarchais paskelbusi prezidentė gali džiaugtis – kai kurie turtingi žmonės jau pabėgo iš Lietuvos. Neatmestina, kad anksčiau ar vėliau tai padarys ir kitų didesnių kompanijų pagrindiniai akcininkai.
Tačiau nebūkime naivūs – pabėgo ne žmonės. Niekas iš jų neatėmė pilietybės ar teisės atvykti į Lietuvą kada užsimanius. Užtat iškeliavo jų mokami mokesčiai. Ir ne tokie menki, kad būtų galima užmerkti akis prieš šią tendenciją.
Žmonės, tapę užsienio šalių mokesčių rezidentais, turi tokią moralinę teisę, nes jų verslas seniai peržengė Lietuvos ribas ir uždirba jie ne tik mūsų šalyje. O ką valdžia padarė, kad jie pasiliktų? Iš esmės nieko.
Estija turi vadinamąją elektroninio rezidento programą. Ja jau pasinaudojo tūkstančiai užsieniečių, nusprendusių tapti „estais“. Balsuoti rinkimuose jie negali, bet, prašom, kurkite įmones, naudokitės mūsų bankų paslaugomis, mokėkite mokesčius!
Lietuvoje apie panašius projektus neteko net girdėti.
Didžioji Britanija ir kai kurios kitos Europos šalys vilioja turtingus žmones, kurie gauna pajamų iš dividendų ar akcijų pardavimo. Jie ten moka sutartą sumą, kuri tikrai yra mažesnė, nei pas mus visiems galiojantis 15 proc. gyventojų pajamų mokestis.
Užtat tokie mokesčių rezidentai įsipareigoja nuomotis nekilnojamąjį turtą ar jį įsigyti, samdyti vietos teisininkus ir finansininkus. Tiesioginės naudos tokius turtuolius priglaudusi šalis gauna ne kažin kiek, bet netiesioginė būna milžiniška. Ar kas nors pas mus apie tai bent pasvarstė?
Tas pat ir dėl tarptautinių kompanijų. Taip, Lietuvoje veikia laisvosios ekonominės zonos, kai kurioms netgi neprastai sekasi. Taip, čia atsiranda gamyklas ar bent paslaugų centrus kuriančių užsienio bendrovių.
Tiesa, jų nėra tiek daug, kad akivaizdžius pokyčius pajustų visi, o ne kai kurių regionų gyventojai ar tam tikrų verslo sektorių atstovai. Tai įrodo ir statistika: šįmet birželio 30 dieną tiesioginės sukauptosios užsienio investicijos sudarė 12,9 mlrd. eurų ir buvo 4,7 proc. mažesnės nei metų pradžioje. Vienam gyventojui tenkanti šių investicijų suma per pusmetį sumažėjo nuo 4673 iki 4481 euro.
Daugelis valstybių tiesiog neriasi iš kailio, kad prisiviliotų tarptautines korporacijas. Europos Komisija nutarė, kad taip pasielgę airiai iš amerikiečių „Apple“ negavo 14 mlrd. eurų mokesčių.
Tačiau Dublinas pasirengęs net teismuose bylinėtis ir įrodinėti, kad šie skaičiai – laužti iš piršto.
Airiams nereikia pinigų? Anaiptol. Bet jie uždirbtų galbūt kelis kartus didesnę sumą pritaikę tam tiktų lengvatų „Apple“.
Žinoma, tai nereiškia, kad Lietuvai reikia sukti airių keliu, nes kol kas apstu įtarimų, kad jis nutiestas ne visai pagal ES taisykles. Bet galima sudaryti tiek įmonėms, tiek daug mokesčių mokantiems fiziniams asmenims specialias sąlygas, galbūt net mokesčių lengvatų pavidalu. Nes tai nėra tas pat, kas mokesčių spragos ar landos.
Dukart du yra keturi – skaičiuoja mūsų valdžios apskaitininkai. O ką daryti, kai vienas dvejetas deda į kojas ir biudžete lieka vargani du?
Skolintis, kelti mokesčius likusiems ar vis dėlto įkalbėti pabėgėlius, kad vietoj dviejų atneštų bent vieną? Lankstus ir protingas pasirinks pastarąjį variantą, juolab kad vienetas ilgainiui gali išaugti ir iki trijų.
Niekas nesako, kad stambiajam verslui reikia sudaryti šiltnamio sąlygas, ypač palyginti su smulkiuoju. Sąlygos visiems turėtų būti vienodos. Tačiau gal reikėtų nustoti svaigti apie dar didesnį dividendų ar pajamų iš prekybos akcijomis apmokestinimą? Nes iš to pelnosi tik mažesnį apetitą turintys estai, latviai, airiai, olandai ar britai.
Bene blogiausia, kad Lietuvoje prakutę verslininkai dažnai maišomi su purvais. Net prezidentei saviškiai neretai yra tik oligarchai ir monopolininkai. Tokią nuostatą perėmė ir dalis piliečių, kuriems darbdaviai, ypač stambieji, yra engėjai, „užsakę“ tik sau naudingą Darbo kodeksą.
Kol nepasikeis toks mąstymas ir nebus suvokta, kad būtent verslūs žmonės pripildo valstybės ir savivaldybių biudžetus, liks tik stebėti, kaip sėkmės lydimi verslininkai kraunasi lagaminus ar bent virtualiai persikelia svetur.
