„Centrinio banko pirmininkės Elvyros Nabiullinos nuomone, žemos naftos kainos mūsų ekonomikai jau nebėra problema, ekonomikos augimo tempų sulėtėjimas taip pat neturi gąsdinti. Centrinio banko vadovė tikina, kad ekonomika prisitaikė prie naujos realybės ir šaliai nebegresia ekonominė katastrofa. Kaip suprasti tokį pareiškimą?“ – rašo politikas savo tinklaraštyje.
„Rusijos valdininkams katastrofa – jeigu pasodins į kalėjimą arba jeigu atleis, na, arba jei staiga pasikeis šalies vadovas. Jie gi priklausomi ne nuo šalies žmonių, o tik nuo paskyrusio juos į šias pareigas prezidento. O šiaip – badauti netenka, traukiniai važinėja, pinigų pramogoms Maskvoje yra... Eiliniai žmonės, aišku, kai kada skundžiasi kokiais nors sunkumais: kainos didėja, pajamos mažėja, kyšius tenka duoti, įstatymų nesilaikoma, teismai nesąžiningai teisia... Bet kad žmonės mažiau apie tai susimąstytų, valdžia kariauja du karštuosius ir vieną šaltąjį karą, svarsto, ar neatkurti karinių bazių Vietname ir Kuboje. Mitų kūrimas liaudžiai – brangus malonumas. Užtai po tokiais mitais kur kas lengviau slėpti didėjančias problemas“.
„Rusijos ekonomika iš tikrųjų prisitaikė ir prie žemų naftos kainų, ir prie apribotų galimybių pasinaudoti finansavimo šaltiniais iš užsienio. Paniškų nuotaikų rinkoje kol kas nėra. Nėra ir staigių kainų šuolių, nėra bankrotų ir nusigyvenimų bangos, nėra masinio gamyklų uždarymo.Taip, bendros sąlygos pablogėjo (pirmiausia tai susiję su paklausos dydžiu ir dinamika), bet ne tiek, kad viską reikėtų mesti ir bėgti... Labai daug kas susitaikė su tuo, kad į 2000-uosius jau nebesugrįšime ir jeigu jau norėsime ir toliau gyventi ir dirbti čia, teks susitaikyti su tuo, ką turime. Ir dauguma tų, kurių padėtis šiandien santykinai gera, pasirengę elgtis lanksčiai, taip pat ir mažinti poreikius.
Tiesa, valdžios pareiškimai, kad „ekonomika prisitaikė“, neskatina kurti veiksmingos ekonomikos. Karjera neefektyvioje sistemoje daugeliui atrodo realesnė alternatyva, negu mėginimai pertvarkyti pačią sistemą. Ir tai naikina perspektyvą“.
„Mūsų ekonomika seniai nebeauga, augimo nebesitikima ir jis neprognozuojamas net vidutinės trukmės, o tai ir ilgalaikėje perspektyvoje. Tai reiškia, kad daugelis fundamentalių investicinio proceso mechanizmų nustojo funkcionuoti. Ir dabar jau neaišku, kada šie mechanizmai bus paleisti iš naujo – pasaulio patirtis rodo, kad tam gali prireikti dešimtmečių. Bet daugybei verslininkų, tų, kuriems skatinamoji priežastis yra plėtra, o ne vienadienis greitas pelnas, ir ne kur kitur, o čia, Rusijoje, perspektyvos ir „draivo“(varomosios jėgos. – Red.) praradimas dėl užsitęsusio sąstingio – tai tempo praradimas ir kurso pametimas. O juk ne nafta ir ne dujos yra svarbiausi šalies ištekliai ir turtai, o sugebantys ir viduje motyvuoti žmonės. Jų nusivylimas politika ir „balsavimas kojomis“ – didelis smūgis šalies ir ekonomikos vystymuisi“.
„Ar gerai, kad ekonomika prisitaikė prie naujų realijų? Vargu. Ekonomika nustojo būti politinio ir socialinio sąstingio indikatoriumi ir ribotuvu. Dabar nesimato ribos, už kurios – negrįžtamas pavėlavimas į ateitį“.
„Kol kas dar šalyje nesustojo transportas, yra ryšys, dirba ligoninės, atidarytos parduotuvės ir niekas neprimena besiartinančios katastrofos, apie kurią, tur būt, kalbėjo ponia Nabiullina. Taip, esant dabartiniam politinės apkrovos lygiui ekonomika dar kažkaip šiaip taip funkcionuoja, palaiko visuomenės gyvenimą ir netgi palieka kai kurių (nors ir nedidelių) atsargų geopolitiniams žaidimams. Bet nėra jokios garantijos, kad valdžios pagunda padidinti šią apkrovą ekonomikai nepaims viršaus. Jau dabar gynybos biudžetas išpūstas iki neregėtų dydžių, sankcijos ir atsakomosios sankcijos tiesiog smaugia ekonomiką: nuo 2014 metų antrojo pusmečio iki 2017 metų Rusija prarado „280 mlrd. dolerių kapitalo įplaukų, iš to skaičiaus tiesioginių investicijų – 85 mlrd. dolerių“.
„Taupyti tepant ant duonos mažiau sviesto, kad turėtume daugiau patrankų, stengtis įgyvendinti neįgyvendinamas geopolitines fantazijas ir balansuoti ties avantiūros, primenančios Karibų krizę, slenksčiu, galima tik iki tam tikros ribos. Aukštesnioji instancija gali laiku nepajusti, kad sistema iš krizės pereina į krachą.
Katastrofa pagal apibrėžimą – tai „lūžis, nulemiantis likimą, pražūtingas, pilnas negandų“. Šia prasme Rusijai ir jos ekonomikai katastrofa tapo prezidento V.Putino antieuropinis politinis kursas, atsisakymas modernizuoti valstybę ir šalį, pasaulinė Rusijos izoliacija, begalinio valstybinio melo politika siekiant išsaugoti save valdžioje ir sukurti legitimumo regimybę. Ėjimas „keliu, kurio nėra“ – štai tikroji katastrofa“.
Parengė Leonas Grybauskas
