Deja, besaikį Vėlinių vartojimą skatina bemaž visi mūsų visuomenės kertiniai institutai. Prekybininkams Vėlinės – didžiulė nauda. Antai „Maxima“ prekybos tinklas skelbia kad šiemet pirkėjai kapų žvakėms vidutiniškai išleis po 6 eurus.
Jų kolegos iš „Rimi“ taip pat reklamuojasi prekiaujantys kapų žvakėmis. O bene labiausiai rankomis dėl mūsų Vėlinių įpročių trina kinų, lenkų ir kitų šalių, iš kurių plūsta pagrindinis stiklo, plastiko ir vaško srautas, verslininkai.
Prie kapų žvakių pirkimo nemenkai prisideda ir žiniasklaida. Juk pagrindiniai šalies portalai šiemet, kaip ir kitais metais, ir vėl pasidabins nuotraukų galerijomis, kuriose siūlys mums grožėtis naktyje švytinčiomis kapinių kalvomis ir slėniais. Kolegoms redaktoriams, siunčiantiems fotografus įamžinti Vėlinių akimirkų, belieka priminti, kad šios šviesų puotos kaina – tonos stiklo, kurias tūkstančiui metų paliksime riogsoti savartynuose, pakrūmėse ir pakelėse.
Na ir aišku, Aplinkos ministerija ir jos satelitinės agentūros, kurioms „giliai dzin“, ką ir kaip Lietuvos kasmet turtėjantys vartotojai nuperka ir suneša į kapines. Ginkluota IT sistemomis ir nuolat mokomais analizuoti duomenis valdininkais Aplinkos apsaugos agentūra netgi negali pasakyti, kokius kiekius atliekų tenka išvežti į savartynus po Vėlinių, ką jau ten kalbėti apie jų rūšiavimą ir tolimesnį perdirbimą.
O galbūt galėtume visi kartu sutarti, kad šitaip neturi būti ir kad kiekvienas turi padaryti, kas nuo jo priklauso, kad mirusiųjų pagerbimo dienos netaptų dar viena daiktų pirkimo ir išmetimo švente? Pasvajokime: pavyzdžiui, mes keliaujame į parduotuvę ir ten perkame ne vienkartines žvakeles, bet vieną didelę daugkartinio naudojimo kapų žvakidę.
Kitąmet mums jau nebereikės jos pirkti, užteks nupirkti ir įstatyti vidun žvakę. Arba tai padarys giminės ir kaimynai, atkeliavę aplankyti jūsų artimojo kapo. Ilgainiui mes imtume pirkti tik keičiamus žvakių įdėklus. Nuperki ir nuneši prie kapo – jeigu žvakidėje nėra žvakės, įstatai ją ir uždegi. Jeigu ten randi degančią žvakę, padedi savąją šalimais – ją uždegsite kitąkart arba ją uždegs kiti giminės ar artimieji, atėję prie kapo.
Kodėl prekybininkai negalėtų šių daugkartinių žvakidžių drąsiau reklamuoti – juk jiems verslas nesustos, žmonės juk ir toliau pirks keičiamus žvakių įdėklus? O stiklo į savartynus jau mažiau iškeliaus. Kodėl Lietuvos chemijos ir medžiagų specialistams nepasiūlius gaminti žvakidžių iš ekologiškai nekenksmingų ir savaime suyrančių medžiagų? Juk poreikis skaičiuojamas milijonais vienetų vien Lietuvoje. O kur dar eksporto galimybės?
Svajokime ir toliau: naujasis aplinkos ministras (juk „žaliųjų“ valdžia ateina!) paveda Aplinkos apsaugos agentūrai pagaliau atlikti žygdarbį, kuriam ji yra sukurta – pradėti apskaityti ir struktūruotai valdyti šį šimtus (o gal tūkstančius?) tonų atliekų generuojantį kanalą.
Toliau: surėmę vidutiniškai neblogai apmokamas galvas aplinkosaugininkai paanalizuoja skaičius ir nusprendžia, kad vis dėlto laikas pradėti į stiklo bei plastiko žvakių indelius žiūrėti kaip į tarą ir įveda klasikines pyrago-botago priemones, skatinančias visą vartojimo grandinę mažiau pirkti, daugiau rūšiuoti ir perdirbti. Įsivaizduokime, kas nutiktų, jeigu stiklinis žvakės indelis būtų įvertintas 5 centais ir jį galima būtų įmesti į taromatą?
Ir galiausiai tokia svaja – dalį pinigų, kasmet leidžiamų Vėlinių pirkiniams mes imame ir paaukojame kokiam nors prasmingam projektui, susijusiam su kapinėmis ir jose besiilsinčiais mūsų artimaisiais. Manau, ne viena nevyriausybinė organizacija, užsiimanti kultūros, tautinio paveldo, kraštotyros, bendruomeninės ir istorinės atminties skatinimo ar meninės kūrybos veikla, galėtų pasiūlyti idėjų, kaip kiekvieno mūsų poreikį atminti ir pagerbti savo artimuosius paversti bendruomenę sutelkiančiu ir kultūrinę vertę turinčiu veiksmu.
